Naktis.

Kai tiesiog negali užmigti, ar per kiaurą dieną prisprogai energetinio ir kavos, vartaisi nuo šono ant šono, kol galiausiai įsijungi vieną filmą, antrą... pasižiūri, pagalvoji ir... Viskas baigiasi tuo, kad girdi kaip bunda artimieji į darbus, tarsi staiga pastebi, kad už lango, kuris žvelgia į rytus, saulė jau gerokai pakilusi, o laikrodis rodo 7 ryto... kartais 8... Tada eini miegoti.

Esu naktibalda. Dažnai atplaukia aplinkinių, pažįstamų ar šiaip paalinių klausimai mano adresu: „Tu kada nors miegi?“. Taip, dienomis. Nes man patinka naktys. Paslaptingai ramios, vienišos, užburiančios. Sėdėti toje tyloje ant palangės prisidegus žvakių, gerti kavą/ kakavą/ arbatą ir tabaluoti kojas į tamsą, į miško pusę žvarboje taip keistai gera. Rodos, savotiška meditacija ar apsivalymas, nes visos dienos mintys tarsi išskrenda į tą tamsą. Ji jas prarija ir palieka lengvumo jausmą. O ko daugiau reikia?

Norėčiau, kad naktis būtų ilgesnė...