neapleisk manęs...

Ateina momentas gyvenime, kai tiesiog nebežinai kas dedas. Ateina jis toli gražu ne kiekvienam. Tik tiems, išskirtiniams, išrinktiesiems. Ir tas momentas siaubingas. Kam siaubo savaitė, kam metai – tai kiekvienam savaip atslenka.

Sėdėjau duše ir verkiau. Nuoširdžiai blioviau po tekančiu vandeniu. „Prarovė“ taip sakant. O viskas iš mano pastarųjų metų savijautų, pokalbio ir nutylėtų dalykų. Viskas dėl to, kad aš žinau ko nenoriu, nei ko noriu, nes mano idealai... Jų nėra, nėra pavyzdžių ir motyvacijos. Jaučiuosi pradedanti išprotėti. Man niekas nebeįdomu, aš nenoriu klausytis kitų pamokimų, patarimų ir jų "reikia". Aš noriu išsakyti, ką visada nutyliu, bet net ir to nesugebu, nes netinkama vieta, netinkamas metas, geriau nereikia.

Turiu krūvą klausimų pačiai sau. Tačiau neturiu krypties.

Kokios aplinkos man reikia?

Kodėl turiu tai daryti?

Kodėl negaliu paleisti minčių laisvėn, kurios seniai laukia pasiversti žodžiais?

Ką aš darau ir ko ne, kad nesijausčiau taip?

Aš tiesiog vegetuoju galvodama apie tai ko nenoriu. Prieš kelias valandas kalbėjausi su draugu, būtent apie mane, ir kas čia vyksta. Tikrai teisingai pasakyti žodžiai, jog tai ką darau tai koncentracija ir tikslai į tai ko noriu atsikratyti, o ne tikslai ką aš noriu turėti. Ir aš tai darau. Darau nes nematau sau tikslų į priekį.

Vienintelis dalykas ko man dabar reikia, vienintelis, ką atsisveikindama pasakiau:

 

Neapleisk manęs.

Pasauli, žmogau, kas nors...