Štai ir nukeliavo vasara.
3 mėnesiai šilumos virto krapnojančiu lietumi ir gelstančiais
lapais. Šaltus gėrimus ir ledus vis dažniau keičia karšta kava
ar arbata, šiltas megztukas ir vis anksčiau atsėlinantis vakaras.
Bet man visuomet patiko
ruduo – jau laukiu kada medžiai pasipuoš auksu, o dienos bus vis
dar saulėtos, tačiau jau vėsios. Bobų vasara, rodos, tai vadina.
Tikriausiai šito labiausiai ir laukiu vis dažniau mesdama akį į
bilietą Lietuvon, ir jau ištrauktą iš tamsaus kampo lagaminą.
Tačiau... Kol mano kolegos jau šildo kėdes auditorijose bandydami
perspjauti paskutiniojo mokslų semestro suktybes aš vis dar užsieny
ir visiškai neskubu grįžti. Atvirai – man nusispjauti į savo
studijas. Nenoriu į universitetą. Nesijaučiu sugebėsianti
atlaikyti šį semestrą, kad ir paskutinį. Bijau...
Bijau rašyti bakalaurą,
bijau susimauti. Bijau egzaminų, tiesiog bijau studijų, nes jos man
nepatinka. Turiu kvailą temą, kuri, kai rinkausi atrodė be galo
patraukli, o dabar suvokiu, kad visiškai nieko nenutuokiu ką daryti
turėčiau.
Kai įstoji ne ten šitaip
ir nutinka – mokaisi vien todėl, kad jau neverta mesti, kai
trupiniai beliko, mokais vien todėl, kad jau sukišai gerą sumą už
tai. O blogiausia, kad suvokei, kad kar ir kaip ten bebūtų tai
tikrai ne tai ko tu tikėjaisi ir tikrai iš šito negyvensi, tuo
nenorėsi užsiimti savo gyvenime. Dar gailiesi, kad reikėjo stoti į
IT.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą