Labai sunku prisiversti kažką
rašyti. Tiksliau. Norisi. Nesveikai norisi parašyti, bet... Tiesiog nežinai nuo
kurio galo pradėti, kaip visa tai pavadinti, kaip vertinti, ir kokiame
stiliuje, kokioje dvasioje būti. Ar padrikai apie visą įvykių maišalynę, ar
nuosekliai. Chaosas...
Tikriausiai turėčiau pradėti nuo „Tamsta
muzika‘12“. Tačiau ne tomis spalvomis man ji mirga dabar kokiomis mirgėjo.
Tiesiog... pradėsiu iš kito galo. Taip kolega pasakė yra paprasčiau „... pradėk
nuo to, kas tau pirmiau ateina į galvą“. Iš karto perspėju kad gali pasirodyti
lėkšta ar sausa. Tiesiog.. nesutelpa į žodžius jausmas, nepakankamai laiko objektyviai
trumpai rašyti praėjo, nenoriu pasakoti smulkmenų VISIEMS, ir... nežinau KAIP
reikia rašyti tokiais atvejais...
Važiavau traukiniu iš Naujosios
Vilnios. Gėrėm... per tą pragariškai sunkią savaitę n-tąjį kartą. Valandą laiko
bėgiais ir daugybė minčių. Visų pirma tokia iš oro, bet gaji - traukiniai man
atrodo romantiški. Jie dvelkia senove, kažkokiais sentimentais, sukelia keistą
jausmą, tokį, kokį kelia senos nuotraukos, senos knygos, seni filmai. Man patinka
traukiniai.
Kitas dalykas– kokia mano
kilometrų vertė? Ko vertas kiekvienas metras link kažko, kiekviena minutė kiek
suartina ar nutolina, kas mane verčia matuoti viską ne litrais, metrais,
valiuta, o verte, ne materialia. Mįslė ir filosofinio gylio pezalai... Tikriausiai dar vis neatsigaunu...
Tuoj savaitė kai atsisveikinome
su Tomu [mėgstantiems pažioplinėti kas ir kaip
1 2 ]. Draugai, giminės, kursiokai, grupiokai ir visi kas jį pažinojo, tačiau
mano smegenys vis dar nesupranta iki galo šito... Tikriausiai taip turi būti.
Vis dar norisi jam paskambinti, vis dar norisi parašyti sms ar skype, bet...
Niekas nebeatrašys, prie slapyvardžio ženkliukas nenusidažys žaliai, nebus „Feel
free to talk“. Liūdna kad... kad nepasakysiu tai, ką taip ilgai atidėliojau... „Tomai,
žinau, kad ir taip matosi, bet damn.. tu man patinki. Labiau nei tada, gal
būt... Galbūt mums reikėtų vėl pabandyti? Tik šį kartą geriau nei tada, ką
manai?“ Ar kažkaip taip.
Vis dar yra krūva momentų kai
norisi, kad šis žmogutis stipriai apsikabintų ir leistų išsižliumbti ar
išsipasakoti glostydamas plaukus. Net tada, kai drebančiose rankose laikydama chrizantemų
puokštelę užeinant salėn mane pasitiko jo nuotrauka, o tolėliau urna su
pelenais, pasidarė baisu ir būtent tada aš norėjau, kad mane ramintų
apsikabinęs ne kas kitas, o tik jis. Tikriausiai skamba kvailai, bet taip, man
Tomo labai trūksta. Atrodo, kad jis yra šalia.
Atrodo, dar maivysiuosi lošdama
pool‘ą, dar eisime paryčiais nuo „kiaušinio“ lygi Didlaukio 86 apkabindami
kiekvieną stulpą ir visaip kvailiodami sningant, darysim sniego angelus...
grįžę susirašinėsime lygi paryčių girtom žinutėm skype [gaila, nebeturių anų
pokalbių, ten tikrai yra ką paskaityti]. Iki šiol nesuprantu iš kur jis mano
numerį iškniso 6 ryto ;D kas man tą patį rytą skambins ir privers per visą
baraką vien su chalatu eiti ir... tiesiog taip įteiks puokštę. Su kuo kepsiu
susisukusius blynus? Kas mane lankys? Kas užsuks į Pabradę „pakeliui“ į
Panevėžį iš Vilniaus? Dievuliau, kas stovėdamas už durų skambins sakydamas, kad
po 5 min bus? Ir dar daug daug daug visko. Galų gale kaip dabar bus su kava ir
cigaretėm? Juk jo buto balkonas buvo valda, kurioje aš gerdavau kavą kol jis
rūkydavo.
Ei barzdyla, apaugėli, tavo veido
plaukai ryži, todėl nė velnio ne blondinas, bet vis tiek tu su manimi. Bet kokiu
atveju. Nieko nežinau, nes... tik pabandyk ginčytis ir užkutensiu. Tai va,
Tomai, žinok, tau šakės bus jei mane apleisi. :D
Iš tiesų pažįstu Tomą vos
1,5 metų, tačiau tai ką pamenu – neaprašysi, viskas lieka mano širdy ir mintyse.
Tiesiog to neperteiksi. Per tiek nedaug laiko žmogus sugebėjo tapti labai svarbiu mano gyvenime. Ne tik pabuvoti vaikinu, bet ir tapti patikimiausiu žmogumi, kartais net tuo, kuris verčia judėti pirmyn. Beje, man kažkaip įstrigo jo frazė, kurią pasakė,
kai nusistebėjau kiek daug knygų kambary: „Namuose visada turi būti knygų“. Sukasi ši
mintis vis ir nenustoja... Kodėl? Ką tai
reiškia? [offtopic, bet tikrai įsirėžė frazė]
Paskutinį kartą mačiau šį žmogutį
savaitė iki „Tamsta muzika‘12“. Tada nakvojau pas jį, tada dar kartą bandėme
kai ką išsiaiškinti iš mano gyvenimo momentų. Masažas filmukų fone? Žinoma,
taip, juk tai mes – originalūs. Planavome susitikti dar, planavome, planavome,
svaičiojome kaip kas bus. Planavome...
Gailiuosi kad tą penktadienį jam
neparašiau ir nepaklausiau ar jis bus festivalyje. Aš nežinojau, kad jis
atvykęs net. Bet... jei būčiau... Taip, kas būtų jeigu būtų? Būtume susitikę,
100 procentų būtų buvę viskas kitaip. Bet aš sužinojau tik tada kai prasidėjo
paieška, kai buvau jau prie Vilniaus... Visas dienas nuoširdžiai tikėjau, kad
atsiras, kas belieka?
Dabar tėra prisiminimas apie
draugą, kurio linkėčiau kiekvienam. Tobulą draugą. Žmogutį, kuris padės,
prajuokins, išklausys, patars. Nuoširdų... man asmeniškai tai žmogus idealas.
Visada žavėjausi kaip galima taip sugebėti būti. Jis kažkokia paspirtis buvo
man nemesti mokslų, o ieškoti kas tame visame yra įdomaus. Varikliukas judėti
pirmyn, daryti, progresuoti, žiūrėti kiek kitaip į viską. Ačiū Jam.
Tomai, BŪK.
