2011 m. rugpjūčio 31 d., trečiadienis

The last day of summer.



Ir ji atėjo. Klausiausi ir su šypsena prisiminiau ką nuveikiau šią vasarą, kokių žmonių sutikau, ką pamečiau.

Atėjo tokia mintis. Graži: Su išeinančia vasarą išeina ir gražūs dalykai palikdami po prisiminimą. Taip ir mano vasaros berniukas išėjo. Sentimentalu. Gerai, kiek grauduliukas gerklę graužia, neslėpsiu, bet ne todėl, kad pykčiau ar dar ką. Tiesiog geri dalykai kartais pasibaigia ir palieka tik šiltą prisiminimą :)

Šypsausi vos prisiminusi kaip gaminome, kaip jį sutikau, kaip kaljaną prie upės traukėm, kaip pokerį lošti mokė, kaip senukas žiūrėjo, kaip persirenginėjau lietuje, kaip pirmą sykį pasibučiavom, miegojome, šventėme, rūpinomės vienas kitu negerai pasijutę, apsipirkinėjome, kalbėjomės, užsnūsdavau žiūrėdama filmą jam ant peties, kaip kutendavome vienas kitą iki tol, kol ant grindų pavargę gulėdavom, kaip prie jo alaus negalėjau gerti, kaip nuostabiai praleidau vasarą ir kokį didelį pėdsaką paliko :)

Ne, tai nėra ilgesys. tai gražios akimirkos. Tiksliau - pačios ryškiausios. Susitaikiau, kad viskas pasibaigė, nusišypsojau dar kartą ir su rudeniu keliausiu pirmyn :)

Ačiū, Augustai, už šią vasarą :]*

2011 m. rugpjūčio 29 d., pirmadienis

Good news.

Kai prasiblaškai viskas atrodo kitaip :) Svarbiausia išsikalbėti, o tada ką nors paveikti, pasižiūrėti į situaciją iš gerosios pusės :)

Karštutėlė pirtis ir susitikimas su seniai matyta klasioke ir jos draugais - SUPER. Nereikia nė apsimetinėti, kad viskas gerai. Taip ir yra :) Be to dieninis pokalbis su kambarioke buvusia padeda ;) Aišku dar paskaudės, bet... Atsigausiu. Ryt laukia daiktų krovimas ir poryt VILNIUS. Atitrūksiu :)  gera jaustis gerai.

Kas bus tas :) Man jis vistiek rūpi, tačiau dabar jau nebežadu gailėtis. Praleidau gerą laiką su juo ir turiu tik gerų prisiminimų :) Vasaros romaniukas :) Mažas gražus ir saulėtas kaip praėjusi vasara :)
Rytas, kai atsikeli ir suvoki, kad nieko nebėra kažkoks kitoks. Prabundi ir kiaurą dieną guli. Nesinori nieko. Atrodo nutrūko kažkas. Nebesijaučiu gyva, laiminga. Kuo toliau tuo labiau įsitikinu, kad esu praradimų žmogus. Nemoku šalia savęs išlaikyti žmogaus. Per daug naivi esu. Bet... Aš noriu pakovoti. niekada to nedariau, nežinau ar net verta. Bet noriu. Nes buvau laiminga.

Taip, žinoma, aš esu per daug skysta, kad ištrinčiau jo numerį ir kitus kontaktus, aš žinau puikiai, kad vistiek jam parašysiu, kad leisiu jam
pasijusti visišku nugalėtoju. Damn. Ko tik žmogus nepadarys dėl to, kad jam daug reiškia.

Sėdžiu dabar tokiu bejausmiu veidu, tarsi laukčiau kada tos 2 dienos praeis. Taip, iš tiesų taip ir yra, bet... Ką aš dabar Vilniuje darysiu. Man dabar šlykštu sugrįžti ten gyventi netoliese. Netoliese ten kur leidau visą vasarą, kur taip gera buvo ir smagu būti. Eina sau kaip nesmagu. Žinau, aš labai emocionali esu, bet kuo toliau tuo blogiau man sekasi būti su kažkuo.

Aš nemoku būti viena. Aš negaliu paprasčiausiai. Man reikia žmogaus šalia. Ne tik, tam kad jausčiausi saugi, reikalinga, bet ir tam, kad tobulėčiau. Kitaip aš negaliu nei veikti ką, nei noras domėtis kažkuo yra. Daržovė tokia. Man reikia paspirties, kuri yra žmogutis.

Buvo Mažas vėl buvau pradėjus groti, piešti, jo nebėra - aš nebenoriu nieko daryti. Aš nebenoriu net mokytis. Grįžti į universitetą. Tiesiog jaučiuosi šūdinai.

Šūdiniausia, kad neturiu draugų. Su laiku visi atkrito. dar šūdiniau, kad labai atsirenku su kuo bendrauti noriu. Ir tada lieka tokia maža saujelė žmonių. Iš tos saujelės lieka vienas. Ir kai jo nelieka tada aš tokia.

Man labai sunku..

2011 m. rugpjūčio 28 d., sekmadienis

Bad news 3. Mažė be Mažo - nekažką.

Nesinori per daug aiškinti, bet išsikalbėti reikia. Jaučiuosi niekuo. Kažkokia tarsi išnaudota... Gal todėl, kad miegojome? Gal kad tiek laiko savo jam dovanojau, gal kad eilinį kartą lieku viena. Kaltinu tik save... Tokia jau aš. Nežinau ar verta..

Kalbėjausi su jo drauge/kaimyne Alina. Taip gavosi, kad ji žino šitą situaciją. Ne todėl, kad aš pradėjau pasakoti pati, o kad priėjome prie to. Ir aš nepasikentus leptelėjau "Nenoriu kalbėti apie jį". Viską suprato... Tiek man tiek jai tai nesuvokiama. Ilgai plepėjom, svarstėm... Tikiuosi ji nuėjo ir vožė jam nuo manęs. Pikta. Bet...

Taip noriu, kad jis sugrįžtų. Man gera buvo su juo. O dabar.. Nepamenu kada paskutinį kartą tiek verkiau. Kiaurą dieną. Man jo jau dabar trūksta.

Aj negaliu. Per daug emocijų. Per daug šoko, per daug... Noriu berniuko atgal... Mažas, man sunku bus vienai....

Myliu tave...  Mažė be Mažo - nekažką..

.

Išsiskyrėm.

2011 m. rugpjūčio 26 d., penktadienis

Bad news 2. [kai po gero artrodo bloga]

Ir kodėl po gerų dalykų nutinka negeri? Tarsi kas tyčia likimą taip klostytų.

Vakar: Berniukas, aš, jo draugai, smagus vakaras prie kaljano bežiūrint krepšinį. Alus, kelios cigaretės. Atrodo normalu. Vėliau po prieš tai gamintų pietų likusių indų bei virtuvės tvarkymas kas kelias akimirkas glebesčiuojantis. Įprastas reiškinys. Gaminant, pagaminus, tvarkantis. Vėliau puikiausias metas - lieki dviese. Esi tik su tuo žmogeliu ir tik jo.

Po viso gerumo prasideda negerumai. Pirmasis jų pokalbis. Atrodytų niekuo neypatingas, tiesiog atvirai apie praeitį. 4 ryto prie kaljano, su paskutinėm skardinėm alaus. Pokalbiai apie santykius. Pokalbiai apie tai kodėl jie buvo tokie ar anokie. Vienintelė frazė įstrigusi ir neduodanti ramybės gąsdina. tai buvo apie tai kad mano santykiai trumpiausi pusmetį trūko, o jis, kaip pats teigia "neturėjo normalių". paklaustas kodėl atsakė, kad "atrodytų, viskas puiku, bet staiga atsibosdavo, ne tas pasidarydavo". Nuo tos akimirkos pagalvojau kaži kada jam atsibosiu. Sutrikau, bet iki pat šiandienos vakaro nieko nesakiau. Bet.. kuo toliau tuo sunkaiu darėsi tverti tą įkyrią frazę..

Iš čia išplaukė antrasis negerumas. Kadangi esu smalsi, pasiklausiau kaip kaime sekas [išvyko] atsakymo nesulaukiau, paklausiau kaži kas nutiko, kad neparašė nieko ir labos nakties palinkėjau. Tegavau tiek: "Labos nakties... Na. man reiki normaliai pailsėt ir lb gerai viską apgalvot..". tiek. Bet ej ej ej. Ką apgalvot?

Nuojauta negera kankina ir nežinia ką galvoti. Nenoriu šio žmogučio netekti... Jis yra vienintelis po Saulės sutikta žmogutis, kuris beprotiškai traukia, kuris man beprotiškai patinka, su kuriuo TIKRAI norėčiau būti.

Gal tiesiog moteriški svaigimai paranojiminai čia? Tikiuosi, o jei ne? Damn, tas apgalvoti ŽUDO. Norisi verkti. Neramu.

Kai tai yra nusišikti net, kad savaitgalį Pure Future. Nusiškti, kad galėčiau su juo keliauti Į Observatoriją su Juo, jo broliu ir mergina bei tėvuku. Dabar tai nebeimponuoja. Dabar net nusišikti kad sekmadienį turiu pasiūlymą lėkti į Kačerginę.

2011 m. rugpjūčio 24 d., trečiadienis

Atsibosta laukti. Tiksliau tas jauduliukas, kuris auga pilve ir ištirpsta po visą kūną, pradžioje būna toks malonus, o vėliau užknisa. Vėliau jau jis nė velnio nesmagus, pradedi labai dvejoti, prisigalvoji nesąmonių ir panašiai. Nes lauki. Tikiesi.

Damn, taip norisi pasakyti tą žodelį iš M raidės jam, bet taip nesinori, kad jis taptų švaistymusi ir prarastų vertę. Dabar  kaip tik laukiu kada ten daktarė ateisi ir jį išspirs iš palatos namo, tada galėsiu ramiai atvažiuoti, stipriai apkabinti, pabučiuoti.

Atsiprašau... Ir vėl svaigstu. <3

Ilgas, piktas ir gauruotas

Bus labai daug kalbų apie "žemiau bambos aukščiau kelių", bet ne todėl, kad pasidalinčiau su kuo nemiegu ar miegu, bet tam, kad išreikščiau nuomonę apie tokius dalykus, ir labai dorovingus tėvelius, mokytojus, senelius ir šiaip "lievą", nesveiką, neadekvatų požiūrį į NORMALIUS [pabrėžiu] dalykus.

Taigi, šio vakaro "vinutė" buvo berniuko žinutė, man prakalbus atviriau apie TUOS ir panašius reikalus: "[...] dar neteko tokios panos kaip tu sutikt... Kad bent jau blaiva taip laisvai kalbėtų", (n-18 temomis). Heh.. na,  tokia jau aš esu -  neprikimšta visokių paistalų. Man visos tos temos susijusios su sexu, lyt. organais, malonumais, arba, jei kam maloniau, TOS temos nėra kažkas gėdingo ar nepadoraus, tai natūralu. Tik reikia žinoti kada galima apie tai prabilti, po kiek laiko ir kiek atvirai.

Na tai kodėl mes laisvai galime kalbėtis apie rankas, kojas, akis ir kitką, o jau pvz. penis ir visa kitą yra nepadoru. Juk tai toks pat organas kai ir visi kiti. Galų gale kodėl galime paprastai nagrinėti virškinamojo trakto funkcijas, sudėtį ir t.t. galų gale kaip maistas virškinamas? O jei jei žemiau bambos reikalai keliauja tai jau amen -  mokytojai mikčioja ir raudonuoja, tėvai išvis tyli. Aš abejoju ar, pvz. moters, reprodukcija yra bent šimtadaliu tiek šlykšti savo funkcijom ir sudėtimi organų, kiek virškinamas maistas. Kitas dalykas, kodėl mes galime laisvai kalbėti apie tai kas mums patinka, malonu? Kodėl jau nepadoru pasakyti kaip mums maloniau apačioj? Kaip labiau patinka? Juk tai irgi pas pats kaip pasakyti, kad mums labiau patinka vaniliniai nei braškiniai ledai, kad mums patinka labiau kai esame giriami, o ne peikiami, kad nepatinka tas ar anas.

Dar dalykas toks, kad tai išvis turi būti normali tema, juk nuo jos didele dalimi priklauso ir mūsų sveikata ir gyvenimo kokybė. Jei kažkas blogai, mes dažniausia tylime, mums baisu pasakyti ir t.t. Kodėl? Nes, neduok Dieve, kas su žinos, išgirs, juk tai TAAAAAAAAAAAAAAAAIP nepadoru, juk TEN kažkas negerai nes jau prisidirbo kažkur kažko. Fuck it. Žmonės, gyvenam, jei kažkas negerai negalima palikti ir tylėti. Juk ne vien nuo nesaugių santykių ar dar ko galima apsirgti. Pasiskaitinėkite straipsnių -  pilnas internetas.

Aš atvira? Blemba, čia jūs akmens amžiuje gyvenat. Ir kas čia blogo kalbėti? Reikia domėtis. Ne tik savimi, bet ir savo žmogučiu.

Juokingiausia, prisimenu, dar mokykloje buvo: biologijos pamoka, berods 12 klasė, nepamenu tiksliai [ot tai tau per metus pamiršau], ir vadovėly VISI TIE REIKALIUKAI tema. Mokytoja: "Tai vat pasiskaitykite patys" palenkė galvą ir sėdi, o ten gal 10 eilučių teksto ir tai sauso, nė velnio neatsakančio į mokiniui galinčius kilti klausimus, tuo labiau į savarankišką pasaulį keliaujančio. O jau amžiuje moteris. Smagiausia, kad nuskambėjus atviram klausimui apie orgazmą, ji tiesiog išėjo iš klasės. Taaaaaaip, mokykloje mus ruošė gyvenimui. Ir esu įsitikinusi, kad panaši istorija daug kur.

Dar kitas dalykas yra bobučių laikų pasakos, kad viskas kas aukščiau kelių žemiau bambos yra blogai. O kai paklausai tai ne vieną buvo ant šieno užsivertę ir ne po kartą. Jos ten ir su Jonu ir su Petru ir dar kokiu Kaziu... Vartėsi jos ten visos kol vieną dieną neprisprogo. O ir laikai kiti buvo - nei apsaugų kaime kokiam, o juk dauguma mūsų senukų iš kaimų, nei kas žinojo, kad apsaugos kokios yra. Štai ir kalba prisprogusios, po 20 vaikų prisdariusios, kad blogai, vaikai, yra jau net kalbėti apie TAI. Taip ir tėvus mokė sovietų laikais... Tai tėvai vis nesiryžta arba sunkiai ryžtasi pasikalbėti su vaikais. Pati apie mergaitiškus dalykus sužinojau toli gražu ne iš motinos. Ji ir dabar keičia temas vos pradedu apie tai kalbėti.

Dar va ir kunigėliai su savo nuodėmėm jau vien apie mintį. Prabilo tie, kad nė papo laikę nėr. Galiausiai pedofilais tampa. Ir tai jau normalu. Dievulis atleis, o jau jei pakalbėsi kaip kam maloniau, kaip kas skuta ką ar ne - pragaras tau iš karto.

Tai vat tokie išvedžiojimai kodėl gi lieku LAAAAAAABAI DRĄSIOS PANELĖS etikete ant kaktos. Ir man nė kiek nei gėda, nei nesmagu, nei ką. VISKAS TAI YRA N O R M A L U.

2011 m. rugpjūčio 20 d., šeštadienis

Dienos naujienos. Laimė pabūti kartu.

Ir žinote ką? Aha aha, ji tai padarė - ji aplankė savo berniuką, nes jis jaučiasi geriau. Yeeeeeeeeeah ! Kokia gi laiminga dabar esu, kad pagaliau, po savaitės pertraukos, vėl galėjau jį pamatyti, apkabinti, pabūti [gaila, neilgai, arba bent jau taip atrodo]. Tiesiog nepakartojamas jausmas būti šalia žmogučio, kurio taip ilgu buvo visą laiką. Ir tos kelios valandos praleistos palatoje greitai prabėgo.

O dabar smulkiau apie viską.
Naktis. Grįžau apie 00.30 truputį alučio pavartojusi. Gi krepšinis buvo - ar galima kitaip. Motina jau sėdėjo mano kambary prie sacionaraus ir vėl gi susirašinėjo [grįžta iš antros pamainos ir prie pc... jooo]. Kadangi žadėjau pusbrolį į "Regitrą" palydėti tai anksti keltis turėjau, o motina dzin, ji sėkmingai iki pat ryto PRAŠNEKĖJO su kažkokiu asilu iš UK. Vadinasi, miego nerasta. O dar tas alus truputį užtroškino tai visai...

Gerai, pamaniau, tiek to, autobuse pamiegosiu, iki Vilniaus juk gera valanda kelio, bet kur ten... Pražiopsojau visą kelią į dangų. Beprotiški gražūs debesys buvo, o dar tekanti saulė labai gražiai juos apšvietė. Visada dievinau vaizdą, kai sunkius pilkus lietaus debesis nušviečia geltona saulė. Atrodo pasakiškai viskas.

Rytas."Regitra" ir dar karta sumautas pusbrolio pasirodymas praktikos egze. Žmogeliui reiktų mažiau jaudintis. Skuba... Gaila man jo. Tačiau, kad ir kaip liūdna buvo matyti, kaip jis nervuojasi guodė mintis, kad tuoj tuoj pamatysiu savo bernioką. :) Tad nulydėjau pusbrolį stotin, o pati iškeliavau ieškoti kur yra ta Birutės g.1. Ir čia prapliūpo lyti. Šalta šlapia. patinka lietus man, tačiau ne tada kai mirkstu jame. Skėtis menkai tepadeda...

Kiek džiaugsmo buvo pamačius vyruką savo :) O dar tokį apaugusį -  savaitės laiko barzdelė jam tinka. Ir net labai, beto nėra ežiukas -  nesibado.  :D

Ok. O dabar smagiausia dalis.
Atėjo seselė suleisti vaistų berniukui. Su švirkštais. Maniau išgriūsiu vietoj. Kaip nebuvusi ligoninėj tai maniau, kad durs, o suleido į tokį daiktą ant rankos, kuris vadinas kateteris ar kažkaip taip. Vėliau man berniukas papasakojo kaip ten jį įdeda/įkiša. Vienu žodžiu fuuuuu. Subadė mano vyruką ;(

Beje, mano berniokas pošlas. Kai nematė kiti palatos draugai - senukai dėdulės su kuriais jis "gyvena" apgraibaliojo mane. Šiknius. Maniau vėliau atsikeršysiu, tai kai lydėjo iki durų tuščiu koridoriumi gnybtelėjau ir aš jam jo apvaliąją, ir ką manot. Tuo momentu išlindo vienas iš tų senukų. Truputį gėda, o kaip berniokui dabar įtą palatą grįžti? :D

Kalbant apie dabar. Atsikėliau visai neseniai-  miegojau visą likusią dalį dienos. Lietus kaltas kažkiek, tačiau dabar gan prastai jaučiuosi..  Tikrai ne nuo lietaus. Ar tik nebūsiu peršalusi. Ir atrodo, kad temperatūros būtų, tik vat termometro nerandu...

Dabar saldžių sapnų, einu toliau ilsėtis. Ir laukti trečiadienio, kai mažiuką mano paleis ir galėsiu jį visą visą pasisavinti :)

2011 m. rugpjūčio 19 d., penktadienis

Mažutė

Ir taip gera iš tiesų... Baisiai baisiai gera jausti, kad vis dėlto rūpi.

Šį vakarą turėjome pokalbį apie tai ką galėtume padaryti dėl kito žmogaus, kas yra pavydas ir kodėl jaučiuosi kvailai.

Žmogutis prisipažino, kad taip pat kaip ir aš yra pavydus. Gal net gi labiau nei aš. Vertinu tokį dalyką kažkuria prasme, tačiau kartu ir neramu - o kas būtų jei jis pamatytų mane su kokiu draugu, ar jau skandalas būtų, o gal vieną dieną sprogtų už visą visą laiką? Reikės išsiaiškinti :) Mano atveju viskas iš karto pasakyta. Esu tiesmuka: pamatau - pasakau. Taip geriau nei kaupti savyje.

Taigi sekančios vakaro temelės reziume. Tai kodėl jaučiuosi kvailai? Esu per daug atvira. Per daug nuoširdi. Tiesiog atversta knyga. Žinoma ne visiems. Tik tiems, kuriuos pasirenku bendrauti. Jų vienetai...

Paskutinis vakaro dalykas. Kadangi labai atsirenku su kuo bendrauju, man sunku susirasti ir žmogutį, nes žiūriu į viską rimtai labai. Tačiau atsiradus tokiam, kuris traukia mane labai labai aš dėl jo galiu padaryti bet ką. Jau nekalbu apie meilę... Tačiau... Paklausta ką galėčiau padaryti dėl jo atsakiau: "Galbūt aš geriau darysiu? Darbai kalba daugiau nei žodžiai." Tiesiog... Negaliu dar pasakyti, kad viską, bet negaliu pasakyti ir nieko. Viskas ateina su laiku. Tik... dažnai sau esu kaip šuniukas, kuris turėdamas savo šeimininką tarnauja jam kas benutiktų. Pasidarau priklausoma nuo to žmogaus. Net noriu tokia būti, bet... Jei aš atgal negausiu tuo pačiu - kandu. Skaudžiai. Tiesiog noriu būti mylima.

Šį vakarą pavadinta buvau mažute :)* . Taip miela buvo. Paprasčiausias sms, o aš tirpstu kaip balutė. Mažutė... Mielas berniukas, kuriam labai smalsu ką dėl jo galėčiau padaryti.

2011 m. rugpjūčio 18 d., ketvirtadienis

Ilgesiukas.

Iš tiesų, koks keistas jausmas yra ilgesys. Tuo labiau, kad jis neturi vienos kažkokios formos, būna ir skaudus, ir viltį teikiantis, galima sakyti, džiugus, ir dar daug visokio. 

Savo ilgesį kaip įvardinti -  nežinau. Pasiilgau savo berniuko. Atrodo jei tuojau pat negausiu jo apkabinti uždusiu, numirsiu, nebūsiu. Pradeda gerklę graužti, tarsi tuojau verksiu. Ir širdutė spurda. Nebepamenu kada paskutinį kartą nuo Saulės taip jaučiausi. Čia, net gi smarkesnis jausmas užpuola. Toks geras... Su virpuliuku.

Greičiau jį paleistų iš ligoninės... Taip noriu apkabinti, pagaminti ką nors, pabūti šalia. Neleidžia jis aplankyti... O taip norisi... Sakė, penktadienį jau paleisti žada, džiūgauju :) Rimtai įsimylėjau :D

2011 m. rugpjūčio 16 d., antradienis

Skaitaliukas 2. Arundhati Roy "Mažmožių dievas".

Arundhati Roy "Mažmožių dievas". Ganėtinai sunkiai sekasi skaityti. Vienu kartu praryti bent jau man nepasisekė. Tik mažais kąsneliais, po truputėlį.  Pasakojimas labai nenuoseklus, labai šokinėja, tačiau tikrai įdomu skaityti apie šalį, apie kurią tiek mažai žinome. Indija.

Nepaisant viso šokčiojančio siužeto iš dabarties praeityn, tada vėl atgalios kas kartą pasiėmus šią knygą jausmas toks tarsi medituotum skaitydamas. Bent jau man tokį įspūdį palieka. Manau, kad tai dėl rašymo stiliaus. Plauki per gamtos aprašymus, kurie aprašyti labai vaizdingai ir nereikia didelių pastangų, kad įsivaizduotum, bandai sekti veikėjų gyvenimus, kurie labai retai panašūs į tai ką matome filmuose apie Indiją, jų šalies papročius, suprasti pagrindinių veikėjų - dvynių Esthos ir Rahelės gyvenimus, savijautas.

2011 m. rugpjūčio 15 d., pirmadienis

Bad news

Dabar esu pikta. Kodėl, paklausite?  O vat todėl, kad mergina esu. Noriu papsichuoti. 

Gerai jau gerai -  pūslelinė užpuolė. Pirmasis pranašas, kad peršalau. Baisiai nervina, baisiai nieži, baisiai atrodo. O ką daryti su ja nežinau. Tepaliukai visokie gal ir nieko, bet vistiek greitai nepanaikinai, o ir užsitepus juos vaikščioti - vaizdelis nekoks. Pleistriukai? Baikit juokus. Vaistinėje tai kas brangiausia įkiša visada. Sakot, o kur liaudies metodai? Žinot, kartais apie juos geriau nė nežinoti. Tai vat.

Įtariu, "peršalimo pranašui" [per gražiai aš čia tas sumautas pūsles vadinu] įtakos turėjo mano nuostabusis savaitgalis su mano nuostabiuoju berniuku ir dvejais jo nuostabiais kaimynais [mergytė jie berniukas jei ką], kurie, kaip įtariame romaniuką suka tik to neparodo atvirai :D Na, arba nusilpusi imuninė sistema. [Hate u.]

Taigi reziume:
  • Dabar apsitepusi sėdžiu tepaliukais, geriu arbatą su daug citrinos skiltelių, kad tik neapsirgčiau labiau.
  • Apie savaitgalį papasakosiu vėliau. Daug ten visko buvo :D

2011 m. rugpjūčio 10 d., trečiadienis

1-asis neveikimas. Sfera.

Pagaliau laikas atėjo apsidalinti tuo, ką darau kai nėra ką veikti.
Pirmasis mano nieko neveikimo rezultatas yra sfera, kuri, mano manymu atrodo labai įspūdingai. Visada šitą kurinuką vadinu keisčiausiu savo darytu darbeliu, jau vien dėl jo schemos. Ką galiu pasakyti -  paprasčiausia yra ją atsispausdinti ir sulankstyti taip kaip parodyta. Kitu atveju išlieka didelė tikimybė, kad neišeis tobula [savo kailiu patyriau]. Beje, tos žvaigždutės - jos rodo, kad reikia suklijuoti dalis.

Štai čia dar pasižiūrėjimui.

2011 m. rugpjūčio 9 d., antradienis

Skaitaliukas 1. Shoko Tendo "Jakudzos mėnulis. Gangsterio dukters atsiminimai"

Sudorojau Shoko Tendo "Jakudzos mėnulis. Gangsterio dukters atsiminimai". Draugė paskolino. Tikrai beprotiškai įdomiai parašyta. Labai lengvai skaitosi ir... Mane sukrėtė. Skaitau ir negaliu patikėti, kad žmogus gali tokį gyvenimą išgyventi, kad iš tiesų tokie dalykai būna, kad kitų įtaka gali žmogaus gyvenimą valdyti smarkiau nei jo pačio protas. Narkotikai, meilė smurtas. Momentais net skaityti baisu, jau nekalbu apie įsivaizdavimą kaip turėtų viskas atrodyti. Keista ir įdomu bandyti suvokti autorės gyvenimą. Šią knygą dedu prie savo favoritų sąrašo.

Iš viso, japonai moka rašyti. gerai rašyti. Tai mane žavi, tačiau ši knyga pranoksta net Harukį Murakamį. Čia nėra įmantriais žodeliais papasakotos istorijos. Paprasti, aiškūs sakiniai, ir, savarbiausia, atvirumas. Taip kaip yra. Štai kokia mano nuomonė. Super.

Apsireiškė.

Ai, spėkite, kas vakar apsireiškė? Taip taip, mano simpatulis. Su pasiteisinimu, kad važiuojant į kaimą išsikrovė telefono baterija, o įkroviklio nepasiėmė, kadangi pamiršo. Ir va tikėti ar ne? Kad ir kaip pykčiau -  patinka jis man. Abu apsimetėm, kad nesiunčiau sekmadienio pavakarę krūvos piktų žinučių, kad nebuvo jose nei mintelės, kaip nenoriu jo daugiau akyse matyti, kaip aš jam nerūpiu jei vis neparašo nei atrašo ir panašiai. Et... Gal truputį per daug rimtai į viską žiūriu ir labai labai skubu...

Tiesiog kartais geriau viską iš karto sužinoti, paskubėti ir nudegti mažiau, nei neskubant po ilgo laiko. Taip mažiau skaudės...

Vis dėlto ši mergiotė truputį įsimylėjusi. Ir truputį ieškanti problemų... :)

Prasta naktis

Dieve mano, tikriausiai tai buvo pati blogiausia naktis mano gyvenime.

Pirmiausia, negalėjau užmigti. Vis atrodė, kad katė po kambarį vaikšto, tai šiaip kažkaip nesmagu buvo. Žinot, kaip mažiems vaikams pradeda vaidentis, tai ir aš taip jaučiausi.. Tikrai nesmagu. Kažkoks nesaugumo jausmas apima vos užmerkus akis. Todėl.. Gerai, žinau, kad skambės juokingai, tačiau miegojau su įjungta šviesa. Tiksliau mini staline lempa, kurią dažniausiai naudoju kai skaitau naktimis. Tingu juk keltis iš lovos ir keliauti į kitą kambario galą išjungti šviesos, o čia -  viskas šalia.

Antras dalykas -  sapnai. Du neaiškūs, baisūs, siaubingi ir šlykštūs sapnai. Apie vieną jų net pasakoti nesinori. Paskutinį kartą taip prabudusi kaip rodo filmuose - suprakaitavusi ir išsigandusi pašokti iš miegų, buvau vaikystėje. Tikrai jausmas ne kažką - baisu vėl užmigti, o baisiausia jei užsimerki ir sapnas toliau tęsiasi. Dievuliau, pragaras..

Trečias dalykas - pabudau baisiai anksti. Buvos apsiniaukę, krapnojo lietus. Mano mėgstamiausias oras. Tik pasidariau arbatos ir vėl užmigau. Dabar vaikštau kaip zombis. Jaučiuosi per ilgau užsimiegojusi ir ne gana to dar tie sapnai vis šmėkščioja nuotrupomis prieš akis. Džiaugiuosi, kad netikiu jokiais sapninkais, nes tikrai bijočiau ir žiūrėti. Vienintelis dalykas, kuriuo pasitikėčiau kažkiek, be to labiau moksliškas nei visokie bobučių spėliojimai -  Freud sapnų teorija.

2011 m. rugpjūčio 8 d., pirmadienis

Twitter meet'as

Vakar teko sudalyvauti Twitter "chebros" pirmąjame meete, kuris, kiek sklido tylios kalbos, galėtų virsti tradiciniu. Kaip ir priklauso man - pavėlavau beveik visa valanda, tad pačio smagumo, kai lauki ar bus daugiau žmogučių, nemačiau ir nejutau. Bet aš, aišku, kaip visada turiu pasiteisinimus tam:

  1. Mano traukinys atvyko 20:50 [jau -20min]
  2. Nuėjome per toli su draugu, nes nepastebėjome Kėdainių gatvės žyminčio užrašo [dar -20min] (o dar sakė, kad žino kur eiti reikia - tie vyrai....)
Dalelė mūsų kompanijos.
Taigi... :
Pirmasis įspūdis buvo toks... emmmm.... mažų mažiausiai keistas. Tikėjausi ne tokios gausios kompanijos, ir truputį pradėjau net panikuoti, kad kaip aš čia susibendrausiu ir panašiai, juk kompanija buvo beveik [heh keistai čia nuskambėjo] vyriška ir gerokai vyresnė nei aš. Merginos tebuvome 3, jos pasirodė gana tylios - nesigavo pabendrauti su jomis... Atvirai - pasijutau mažvaikė. Bet kažkaip pavyko gerų ir bendraujančių dėdžių dėka, kurie sėdėjo aplink mane [dėkingą vietą gavau] pradėti pokalbį.

Štai ir mane pagavo. Vai vai vai, o ji alų geria.Pasakysim mamai.
Aišku jokių rimtų temų nebuvo. Smagus linksmas juokų pilnas vakaras su šaltu alučiu :) beje, visai skaniu. Kažkaip pozityvu viskas. Tačiau pati savęs kartais nemėgstu - kai jaudinuosi labai daug kalbu. Ir visą vakarą daug kalbėjau, tikriausiai buvo to jauduliuko.

Smagioji dalis buvo lietus. Pilantis tarsi iš kibiro. Staliukai šlapi, grindys šlapios, nes patys taip pat truputį pamirkę glaudėmės kaip šeima po skėčiais. Aišku, ir tokiu metu netruko twittinim'o, nuotraukų namie sėdintiems ar negalėjusiems prisijungti, bei įvairių juokelių. O jam aprimus visa ką tik iškepta "šeima" susėdo ratuku [matyt po tam tikro laiko visokie šlapi suoliukai ne tik nepadeda bendrauti, bet ir trukdo] ir pradėjo toliau ieškoti bendrų temų. :) Vat čia prie kelių rūkančiųjų ir pati prisijungiau. Nesmerkite - universitetas savo padarė. Tada po dar alaus atsirado, o galiausiai su vienu "dėdule" [na prilipo jam taip, nes vyresnis 12 metų] likome supiršti. :D

Po lietaus stalai ne tik nereikalingi, bet ir bendrauti trukdo.
Kaip kas vėliau vyko -  nežinau - teko išskubėti į bendrabutį pas draugą nakvoti, kadangi vienas geras berniokas iš kompanijos pasisiūlė pavežėti tai teko bėgti. Ačiū jam dar kartelį. Iš tiesų tikiuosi, kad visi dar ne kartą susibėgsime, kad mūsų bus gal ir daugiau. :) 

Tikrai nesigailiu, kad galiausiai nusprendžiau atvažiuoti, nors visą dieną labai stipriai dvejojau ir momentu net sakiau, kad lieku namie. :)

2011 m. rugpjūčio 7 d., sekmadienis

Šiknon jį. Kad jį kur galai. Viskas, aš baigiu šitas nesąmones ir pasilieku prie vienišos statuso. Kam man toks jei tas pats ir be jo, ir su juo. Vyrai... Ką tik turėjau trumpiausią draugystę ever. Gaila laiko tiesiog. Ir savęs. Debiliškas jausmas iš tiesų..

2011 m. rugpjūčio 5 d., penktadienis

Gerai. vis dar turime tylą. Sunku neparašyti kai esi totally įsimylėjusi.

Keistai atrodo tokie trumpi pranešimai - tarsi tweetinčiau. Niekis, pabūsiu šiandien vienu dideliu fail +pms. Greičiausiai nuo nieko neveikimo.

Beje bloga naujiena - no money no honey, o tiksliau - neturiu pinigų kaip nuvažiuoti į gimtadienį. Damn. O kas juokingiausia -  už kelių dienų pinigus perveda. Tad nei šen, nei ten viskas.
Jau para ir vis dar tylu. Vaikai vyrukai širdyse -  geimina vis dar... Lakiam toliau ir žiūrime kas bus :) Et tas mano išdidumas - neleidžia parašyti pirmai jei jau taip sumaniau, kad ir kaip norėčiau. :D

2011 m. rugpjūčio 4 d., ketvirtadienis

Tikriausiai esu labai šlykšti jei taip darau, tačiau vienintelis nemalonus dalykas, kuris gali ištikti, tai, kad pati sau tik susišiksiu nuotaiką, o gal ir draugystę. Žodžiu, esmė tokia: mano beveik esamas berniukas [mes susitikinėjam kartas nuo karto (atstumas - šiokia tokia kliūtis)] turi būti išbandytas. Sumaniau nerašyti jam pirmoji ir pasižiūrėti kada gi jis pats mane prisimins. Taaaaaaip.. Tai skamba mažų mažiausia absurdiškai nekalbant ir apie kitus dalykus, tačiau man įdomu. Na, jei atvirai dar įdomu ar jam reikalingas mano dėmesys, ar aš jį dominu ne tik tada kai esu šalia.

Prie linksmesnių potemių šia tema eikime.
1.Rodos, aš gerokai įsimylėjusi. Na.. Susižavėjusi, čia jau kaip kas pavadins. Mano Mažas [aga aga, jis mano ūgio, kai be aukštakulnių esu] gal kažkiek panašus į mano buvusius. Juokinga ir graudu. Na gi negaliu aš susirasti kitokio [Oj tos moteros, kai pagalvoji...].
2. Greitai ruduo. vadinasi, greitai vėl Vilniuje gyvensiu. Aišku reikia sulaukti to rudens dar, bet ar draudžiama svajoti?
3. Ne nu aš tikrai įsimylėjusi. Nebegalvoju, o skraidau.

Ką galiu parašyti daugiau? Žinoma, galėčiau išsipasakoti kaip man gera kai esu apkabinama ir t.t. Bet.. Arba su laiku užsiauginau kiautą ir nebesiseilėju, kaip tada, kai tik pradėjau rašyti [dzin, kad retai], arba aš praradau iškalbos dovaną akademinės aplinkos dėka ir tegaliu kalbėti psichologų terminais ir mandrom sąvokom.

Tai matyt tiek. Nebežinau kaip užbaigti, tiesiog norėjau ką nors brūkštelėti labai. :)

P.S. Dabar jau 23.51 ir tyla. Savo "Akciją atrakciją" pradėjau nuo 9.30. Duodu dar vieną dieną ir tada pradėsiu šakotis.