Laukiu. kol mane suras.

Su paskutiniaisiais žodžiais išrieda ašara ir tuo pat metu už atviro lango prapliumpa lietus. Sutapimas priverčiantis suspurdėti - dievinu. Man tiesiog liūdna. liūdna būti vienai. Aš taip pat turiu jausmus, noriu mylėti, tačiau.... Tačiau mano kely tik žmonės, kurie savo buvimu erzina. Nekeista, kad vis dažniau į klausimą kas tau nepatinka/ ko tu nemėgsti atsakau - žmonių.

Baigia aušti arbata, nuo vėjo gūsio supasi užuolaida ir virpa žvakės liepsnelė. Aš vėl savo vietoje - ant palangės...

Laukiu kol mane suras.

Naktis.

Kai tiesiog negali užmigti, ar per kiaurą dieną prisprogai energetinio ir kavos, vartaisi nuo šono ant šono, kol galiausiai įsijungi vieną filmą, antrą... pasižiūri, pagalvoji ir... Viskas baigiasi tuo, kad girdi kaip bunda artimieji į darbus, tarsi staiga pastebi, kad už lango, kuris žvelgia į rytus, saulė jau gerokai pakilusi, o laikrodis rodo 7 ryto... kartais 8... Tada eini miegoti.

Esu naktibalda. Dažnai atplaukia aplinkinių, pažįstamų ar šiaip paalinių klausimai mano adresu: „Tu kada nors miegi?“. Taip, dienomis. Nes man patinka naktys. Paslaptingai ramios, vienišos, užburiančios. Sėdėti toje tyloje ant palangės prisidegus žvakių, gerti kavą/ kakavą/ arbatą ir tabaluoti kojas į tamsą, į miško pusę žvarboje taip keistai gera. Rodos, savotiška meditacija ar apsivalymas, nes visos dienos mintys tarsi išskrenda į tą tamsą. Ji jas prarija ir palieka lengvumo jausmą. O ko daugiau reikia?

Norėčiau, kad naktis būtų ilgesnė...

lietus.

Už lango, tamsoje, šviesų šokį šoka lietūs su žaibais. Dainuoja lašeliais į langą, į pražydusių alyvų lapus, į juodą asfaltą bei pilkus šaligatvius, kurie savo raukšlėse bando paslėpti vėsią drėgmę. Lašeliai tirpdo salsvą žydinčių pumpurėlių kvapą ir gaivina nuo dienos pavargusį orą.

Blyksnis. Orą skrodžia apačioje stovinčių automobilių signalizacijos. Cypia šaižiai iki jų neperrėkia griausmas. Skardus, širdį spurdėti verčiantis, baimę varantis dundesys visai šalia.

Tada viskas nurimsta. Vėl savo ramų, hipnotizuojantį šokį lango stiklu ir skardinėm  palangėm, groja lietus. Lietvamzdžių labirintais keliauja žemyn. Žemėn.

Visada mėgau lietų. Raminantį, gydantį, slepiantį. Jis niekada neateina tuščiomis – kažką atsineša prisiminimui. Jis išeina pasiimdamas kažką, tačiau neatimdamas nieko iš manęs.

sentimentai.

Tiesiog kelis kartus atsidarius Word'ą pabandžiau rašyti kodėl šitai, kodėl emocijos, kokios jos ir panašiai. Kelis kartus tryniau viską lauk. Tad tiesiog... 

Aš vis dar prisimenu Jį. 3 metai... Po to - niekam jokių jausmų.

naktinėjimas.

Pavasariniais bateliais apsirėdžius per balandžio mėnesio pusnynus brendu. Kur tai matyta, kad, atrodytų, Velykų metas, o kieme žiema. Negana to, ant aukštesnio kalnelio pasilypėjęs bijai pavirsti žmogumi aitvaru arba, mažu mažiausiai, uždusti nuo stipraus vėjo. Nepamirškime, kad ta vėjelis tikrai ne iš šiltųjų...

Ech.. kur dar gali pajusti tokį gaivų pavasarį, jei ne Lietuvoj.

Kitas dalykas – aš per aukštas karteles keliu žmonėms. Turiu tokį, savotišką...atmetimo princpą. Aha. Nepatiko kažkas – lauk jį, jis per daug tobulas -  ten pat  - lauk. Liksiu senmerge, arba atsiras, kas bus tobulas tobulai, nei per daug nei per mažai. Vat J

Lyrika 3.

Išsiliejusią naktį tarp pirštų, žvaigždynų ir saulių

Sistemose savo baigiu iškepti.

Kasiopjos, Cefėjai ir Grįžulo ratai –

Mano smegenys vis atpažįsta Tavo kvapą.

Iš melsvo puodelio skysčiams bebėgant

Tobulais virsta tarpai, jie šoka garais,

O pro atdarus langus skersai juodulius plaukia palydovais

Mano akys ir klysta užkliūdyti basų pėdų takai.

Dar kartą ir dar vieną kartą, kas kartą kitaip

Tuštumoj vakuuminėj, palydžiu vieną iš daugelio šviesmečių dukrų.

Sistemos sužlunga, skaičiai pabyra lašais..

Smegenys atkuria  veidą, tą veidą, kurį Tu pirkai.

[2012-03-24 03.32]

Lyrika 2.

Vaivorykštėm mirgantys miesto horizontai
Pilkų mašinų paradai gatvėmis byra
Sako, tu laisvas, tarp betono ir plytų raudonio įmūrytas
Minantis, žolę, pavasarį ir svajonę,
Kūnu savo pilnas kažkokios lipnios negerovės.

Naktimis, pripiltomis žibintų šaltų liepsnelių nemiegi
Tavęs nekamuoja saldūs sapnų geiduliai
Dar vieną, dar trečią... Skandinam akis pigioje kavoje
Maitiname save mintim apie geresnį rytojų
Klausomės šlamšto, nuomonių tų, kurie patys jų neturi.

Ir taip noris pakilti su visu garsu pankuojančiais
Dainuojančiais ir šokančiais, tapančiais ir tapačiais tik patiems sau
Paskęsti toli nuo betono ir triukšmo,
Sapnuoti...

[2012-03-23 02.27]

Buvo...

Trečia nakties. Kiurksau duše po drungno vandens srove. Jis teška, varva, apkabina mano kūną ir... Dingsta. Jo vietoje atsiranda nauja srovė, o aš... O aš vi sta pati. Nuoga... Prieš vandens tėkmę, prieš laiko tėkmę, pati prieš save. Tik meluojanti. Sau, žinoma, ne kam kitam. Nuoga kūnu, bet ne siela pati sau. Dar prieš kelias dešimtis minučių mane linksmoji kompanija tempėsi į Frančesko kambarį, kad pasakytų: „Štai tu jai patikai, ateik su mumis pasiausti. She likes you, come back to the kitchen party, bring some friends. They are wolcome here. Let‘s go.“ Dar prieš kokią valandą buvo Beer pong‘as, daug cigarečių ir muzika, bet...

Ne apie tai visa istorija. Trumputė, naivi ir TOKIA saulėta, o kartu apniūkusi ji ne apie tai... O apie mane. Tiesiog mane ir mano nesėkmingą sėkmę.

Dar prieš kelias valandas uosčiau Jo dovanotą gėlę mėgaudamasi jos saldžiu, pavasarišku kvapu. Tą pačią akimirką glosčiau jos žiedą galvodama apie Jį, stebėjausi kaip ilgai geltona kaip saulė tulpelė nevysta, o tik žydi, kaip prasprogsta pumpurėlis mažas šalia jos ir...

Sekančią valandą jau tupėjau tarpdury ašarotu veidu, nuo kurio bėgo makiažas tarsi liūtyje stovint, kaip akvarlė palieta vandeniu, gniauždama rankos žietuvėlį ir pakelį cigarečių. Skaudėjo širdį. Visada skauda kai kas nors tavyje rimto vyksta. Skaudėjo šį kartą. Jokių įsipareigojimų nieko, tiesiog... skaudėjo būti nebereikalinga tam, kas po ilgo laiko sukėlė visavertiškumo jausmą, kas leido pasijusti laiminga, reikalinga... „Būkime draugais.“ Draugai nesibučiuoja lifte, nakvodami, stotelėje laukdami paskutinio autobuso, jie... jie tiesiog taip nedaro. Jie arba būna arba ne.

Gėlę sulaužyti išmesti, kontaktus ištrinti ir užblokuoti, atkirsti keletu stipriu, akmeninių frazių ir likti išdidžiai. Taip, aš galiu, tačiau... Smasumas veda tolyn. Nepadariau to, nes... noriu dar. Niekada be kovos nieko neesu laimėjusi. Šis kartas kitoks? Nenumanau...

Man su juo tiesiog be protiškai gera...

buvo...

tikiuosi dar ir bus...

rodos :D

Baigiu galutinai įsimylėti.

Tikrai tikrai. Visą tai pajunti tada, kai eini per lietų su vasarine suknele ir tau nešalta, nors tavo žieminiai batai jau kiaurai šlapi. Trenkiesi  beveik valandą, kad pabūtum vos 2 drauge. Naktį užmiegi galvoje besisukant mintims apie tai kaip jis padovanojo gėlę, kaip apkabino ir kaip pabučiavo. Taip taip, o įkandimas į lūpą lygus pabučiavimui. Nes tai mes – du nelabai adekvatūs, nelabai suaugę studentai.

Širdutė plazda. Visą laiką išsišiepusi...

NIEKADA. Niekada nekepkite blynų per Užgavėnes su simpatija, kuri apie tai nenutuokia. Išvarysite ne tik žiemą, bet ir širdį susitirpdysite. Gal ir gerai?

Prašau, nesibaik, istorija, taip greit bent šį kartą.

...but the drugs don't work...

Paprasčiausias labanaktis su ramiom dainom. Mano nemiga mane varo iš proto, tačiau taip gera sėdėti ramumoje, žinoti, kad esu vienintelis žmogus, kuris veikia, kuris gali veikti tai kas jam patinka, nesivaržyti, tyloje. Visiškoje tyloje, kas neįmanoma niekur kitur kaip naktį namuose kai visi miega.

Pasirinkau šią dainą ir dar  todėl, kad negaliu pakęsti savojo galvos skausmo, kuris nerimsta jau gerą savaitę. Kaip ir dainuoja šios nakties dainoje "but the drugs don't work..."... 

Naktinis 2.

Po mokslų prisiminkime senus laikus kai dar mokyklos laikais panašios muzikos naktimis klausydavausi ką nors kurdama, piešdama ar šiaip svajodama. Ir nesvarbu, kad visi tuo metu "svaigo" dėl naujausių Usher ir kitokių veikėjų dainų, mano favoritai buvo Afiša, Atika, Dainuojamoji poezija, ypač Salius Mykolaitis ir Domas Razauskas, kelios Nelly Furtado dainos. 

Už senus laikus prie kompiuterio naktį su žalios arbatos puodeliu, už meilę, tada dar tokią gražią ir taip maloniai skraidančią pilve drugeliais, už pabėgimus pro langą ir pasivaikščiojimus naktimis, už tai kas buvo, kuo pamiršau kaip vėl sugrįžti ir tapti. Už nesuvaržytas svajones, kurios su paskutiniais mokslo metais bėgo ir su studijomis atbuko po sausais įmantriais terminais.

Už tokius vakarus kaip šis, kuriais prisimenu senuosius.

Prasta naktis

Dieve mano, tikriausiai tai buvo pati blogiausia naktis mano gyvenime.

Pirmiausia, negalėjau užmigti. Vis atrodė, kad katė po kambarį vaikšto, tai šiaip kažkaip nesmagu buvo. Žinot, kaip mažiems vaikams pradeda vaidentis, tai ir aš taip jaučiausi.. Tikrai nesmagu. Kažkoks nesaugumo jausmas apima vos užmerkus akis. Todėl.. Gerai, žinau, kad skambės juokingai, tačiau miegojau su įjungta šviesa. Tiksliau mini staline lempa, kurią dažniausiai naudoju kai skaitau naktimis. Tingu juk keltis iš lovos ir keliauti į kitą kambario galą išjungti šviesos, o čia -  viskas šalia.

Antras dalykas -  sapnai. Du neaiškūs, baisūs, siaubingi ir šlykštūs sapnai. Apie vieną jų net pasakoti nesinori. Paskutinį kartą taip prabudusi kaip rodo filmuose - suprakaitavusi ir išsigandusi pašokti iš miegų, buvau vaikystėje. Tikrai jausmas ne kažką - baisu vėl užmigti, o baisiausia jei užsimerki ir sapnas toliau tęsiasi. Dievuliau, pragaras..

Trečias dalykas - pabudau baisiai anksti. Buvos apsiniaukę, krapnojo lietus. Mano mėgstamiausias oras. Tik pasidariau arbatos ir vėl užmigau. Dabar vaikštau kaip zombis. Jaučiuosi per ilgau užsimiegojusi ir ne gana to dar tie sapnai vis šmėkščioja nuotrupomis prieš akis. Džiaugiuosi, kad netikiu jokiais sapninkais, nes tikrai bijočiau ir žiūrėti. Vienintelis dalykas, kuriuo pasitikėčiau kažkiek, be to labiau moksliškas nei visokie bobučių spėliojimai -  Freud sapnų teorija.