19 dienų iki starto

Yra akimirkų kai atiduotum bet ką, kad galėtum pabūti šalia...

Yra akimirkų kai užtenka klausytis tylaus kvėpavimo kitame ragelio gale...

Yra akimirkų kai tiesiog nori apkabinti ir nebepaleisti. 

Niekada...

Tiesiog nori būti, dalintis lova, tepti sumuštinius 6 ryto su begaline meile, tempti Jį iš lovos, ar kutenti padukus:

 - Lukai, laikas į darbą.

Prisiminimų momentai tarp laukimo mėnesių, dienų aritmetika ir begalės akademinių reikalų. Viskas susimakaluoja į kažkokį didelį daiktą, kuris tik padeda laukti ir guodžia gražiom mintim po ilgos dienos... ir... svarbiausia - myliu. Kas vakarinis, nuoširdus myliu, suvirpinantis ir sušildantis.

Ir aš tave...

19 dienų iki starto...

Karolukas užsikasė po darbais. Pailsi. Vėl kasasi.

Po ilgų ilgų nervuotų dienų ateina trumpučiai atodūsiai, kai gali leisti sau patingėti. 1 dieną, bet neilgiau... Gaila, bet ir vėl ateina banga darbų, kuriuos privalu nuveikti, kitu atveju, lėksi, neteksi, negausi, nespėsi. Tad šiandien iškilmingai padėjusi dar vieną kryžiuką prie dar vienos praktikos užduoties lengviau atsikvepiu...

Šios savaitės "Praktika II" sąraše padėjau 3 kryžiukus:

1. Pabaigiau su teorinių požiūriu lentele žaisti. Jeee dabar joje puikuojasi ne tik teorijų aprašymas, bet ir jų privalumai bei trūkumai.
2. Atlikau dėmesio konservacijos (tvermės) tyrimą su šešiamečiu vaiku. Pagaliau gyvai stebėjau kaip vaikas nesuvokia tai, kas mums, dideliems suaugėliams, yra akivaizdu: iš siauros stilinės perpilus vandenį į plačią jo nesumažėja, o vaikui tai visiškas fokusas -  kaip??? Pilstėm, aiškinomės, bet vistiek neką pešėme. Monetas dėliojome ir skaičiavome kaip čia gaunasi - abiejose eilėse po 5, o va viena eilė ilgesnė. Truputį juokinga.
3. Atlikau testą mokykliniam brandumui nustatyti.

Beliko viską šitai aprašyti, susisteminti, aptarti rezultatus ir pateikti gruodžio 3 dieną. O dar kur tas skolos perlaikymas... Ech... Karolukas vėl nebespėja su gyvenimu, bet juk kažkada pati esu sakiusi, net ir pastebėjusi, kad juo mažiau laiko turi tinginystei, tuo daugiau nuveiki.

Iš tiesų labai laukiu skrydžio į Norvegiją. Šį kartą ilgesniam laikui. Tikriausiai pats pagrindinis įvykis. Vėl :D

From here to there

Aš užuodžiu tave...

Tavo kvapą ant savo drabužių... Tavąjį kvapą – kvepalus sumišusius su kūnu...

Kaip man jį išsaugoti tuos mėnesius, kad primintų tave?

Kad kurtų iliuziją, kad glaudžiuosi prie tavęs?

Kad keltų šilumą širdy ir žadintų akimirkas?..

---

Pozityvumo chebra :)

Vakar supratau vieną dalyką – nėra žmonių, kuriems nesiseka, kurie gimė po nelaiminga žvaigžde ar yra prakeikti ir panašiai... vien todėl, kad vien dieną nutiko daug negerų (?) dalykų. Ten klaustukas užpaišytas tam, kad susimąstytume ar tikrai daug, o gal patys viską išpūtėme?

Kaip ten bebūtų - viskas priklauso tik nuo to, kaip pats į viską žiūri. Vadinasi nėra tiek daug niegiamų dalykų, kiek mes jų patys sau susigalvojame. Jei į kiekvieną savo nesėkmę pažveltume kaip į mažą išbandymą, į gyvenimo paįvairinimą, viskas bus paprasčiau. Aš kalbu apie tuos, kurie ryte išpylė puodelį arbatos, vėliau nesurado kojinei poros ir todėl pavėlavo į autobusą,  o savo ruožtu į susitikimą, vėliau susipyko su šefu, grįžę namo suprato, kad užsitrenkė buto durys, o dar išsėdo telefono baterija, ir galiausiai nežmoniškai įsiskaudo galva. Atrodo, viskas, pasaulis griuva, o mintyse sukasi bobutės frazė „bėda viena nevaikšto...“

Būtent taip pamąstę ir tikimės, kad tuojau kažkas negero nutiks, viską susidedame į vieną didelę krūvą ir BOOOM! Atrodo didesnių nelaimėlių už mus negali būti. Manau paprasčiausia yra nurimti, nusišypsoti, pagalvoti – tai tik sutapimas, taip turėjo nutikti ir viskas toliau bus gerai.

Kodėl kalbu apie tai? Nes vakar būtent apturėjau kažką panašaus: baigėsi LSP galiojimas, važiavau jo prasitęsti, tada prisiminiau, kad ir „Vilniečio kortelė“ nebegalioja, banke atsėdėjau ilgą eilą, kad sužinočiau, jog jiems nepristatė lipdukų, važiavau atgal ir pavėlavau į seminarą, pamiršau atsispausdinti rašto darbą, reikėjo grąžinti kompiuterį draugui ir pasiimti savąjį iš garantinio, o negana to atsėdėti iki 20.00 universitete. Atrodo, kad viskas, atstokit, nieko nenoriu, dinkit, netrukdykit, bet... Pradedi žiūrėti kitaip – važiavau zuikiu – nepagavo – pliusiukas, leido darbą atnešti kitą kartą – dar vienas, atgavau savo kompiuterį – ir dar vienas, grąžinau paskolintąjį ir dar gavau kavos bei vakarienę – dar vienas. Ir atrodo, visai gera ta diena, kiek į naudą išėjo.

Tad... pozityvumo, vaikai mano J

Peras Giuntas ir mano nuomonė

Vakar vakare pasibuvojau spektaklyje “Peras Giuntas”. Ilgas. Tikrai ilgas, nors laikas neprailgo, kaip kad būna, kai jau dėmesys nuslūgsta ir tiesiog sėdi bandydamas užmušti laiką. Pasijutau teužgaišusi savo gyvenimo pusvalandį, ne daugiau, nors tikriai nemanau, kad taip turėjo būti. Tačiau nuo pradžių.

Kaip visada maža salytė, nedaug žmogelių (tiek kiek kėdžių, ~30) ir po truputį kylantis tvankumas. Nuo prožektorių ir pačių žmonių (nors langai praviri). Nemėgstu būti tvankiose vietose, man labai įsiskausta galva ir ilgai nebepraeina, sunku susikaupti, mąstyti ir viską stebėti.

Kalbant apie stebėjimą – aktoriai vaidina puikiai, mano neprofesionalo akimis. Žinoma, ne visi ir toks jausmas tarsi galėtum atskirti kas kiek laiko esą, talento turi, pastangų įdeda. Pagrindiniai vaidmenys atlikti tikrai labai gerai, gerai įsijausta. Taigi jei žiūrėtume tik šito – man tikrai patiko, jaučiau. Bet be vaidybos juk yra dar kai kas...

Taip, siužetas... kuris nepatiko ne tik man, bet ir pažįstamies, draugams, kurie stebėjo kartu spektaklį, ar buvo matę anksčiau. Mūsų nuomonė sutapo – siužetas kai kur labai ištęstas, o kai kurių scenų visai gali ir nebūti. Tokios nereikšmingos, praminėm “įbėgau – išbėgau”. Taip pat sunkiai sekėsi susiprasti kartais kas vyksta, bet čia linksiu kaltinti savo ir savo pradėjusią vidury spektaklio skaudėti galvą...

Buvo smagių momentų judesy, juokingų frazių, bet jos nebuvo stiprios tiek, kad sukeltų tą malonią juoko reakciją. Galiausiai... Daug rėkia, o kaip jie daug rėkia ir viskas virsta perspausta mase, panika, ten kur nereikia. Ir dar...(šitai mane maloniai nustebino ištiesų) eiliuota kalba. Maloni eiliuota kalba, kuri priedėjo kiek žaismingumo siužetui.

Beje galas buvo geriausia ir stipriausia vieta mano manymu. Gal net tobuliausia vieta visame vaidinime. Neskaitant kelių kiek šokiravusių mane scenų:

• Pirtis. Kai atidengė širmas ir Perą vaidinąs aktorius pasirodė tik su skuduriuku apjuostu apie juosmenį maniau, kad jau ohoooo. Tačiau...
• Naktis su jaunąja, privertė tikrai pasijusti keistai, kai mergina apnuogina savo pečius ir... prieš stovintį Perą klaupiasi ant kelių. Atrodė tai tai tikrai įspūdingai su kontekstu. Ir...
• Vieta kai Giuntas „daro“ viliotoją - trolę.

Bendrais bruožais, šis spektaklis nebuvo vienas tų, kurie įtin patiktų, kurie sužavėtų ar įsimintų. Tiesiog toks šiaip sau. Tikiuosi, kad ateity jie pakeis ką nors arba išvysiu kitų pastatytą spektaklį, kad galėčiau palyginti ir įvertinti objektyviau.

Aš dar gyva :DD

PIRMIAUSIA LEIDŽIAM FONĄ: Balmorhea - Pyrakantha ir tada skaitom :)

Pastaruoju metu labai mažai rašiau. Taip, kalta. Iš karto ir pasiteisinsiu – paprasčiausiai būna momentai kai arba turi ką papasakoti ir nerandi žodžių tinkamų, arba kai tiesiog neturi ko pasakoti. Kažkaip pastarasis variantas dažniau mane pasigauna nors ir veiklos turiu, ir mokslai vėl prasidėjo, ir pasikeitimų nutiko... 

Bent jau likau tapati neapsisprendėlė – savotiškas pastovumas. Dar vis prisimenu Tomą, trūksta labai, tačiau stengiuosi it veikti ką nors – visai kaip jis – imti imti ir imti iš gyvenimo. Greičiausiai todėl šis vaikis [aš] išskrenda į Norvegiją :) . Jeeeeei! Mano pirmoji kelionė TOLI [toliau nei Lenkija, Latvija ar Baltarusija] ir dar LĖKTUVU. Vau man! Baisoka. Ne skrydžio, o tiesiog nežinojimo kaip ten kas. Juk žmogus bijo dažnai nežinojimo labiau nei ko kito. Anyway, ačiū Lukučiui už tokią dovaną, labai nekantrauju kada pasimatysime :)

Gerai, o dabar keletas nutikimų iš to, kas buvo per pastarąjį mėnesį suvirš [jei gerai skaičiuoju]: 

• Dar vis švenčiu savo gimtadienį. Atidirbinėja tie, kas negalėjo švęsti tada, kai jis buvo. 
• Jau 2 kartus lipau į baraką [ne savo] per langą. Su aukštakulniais ir truputį... na gerai, jau gerai, normaliai pagėrusi. Fun – abu kartus trasą įveikiau puikiai. 
• Supratau, kad pakeisti grupę yra gerai – jaučiuosi laisvesnė ir ne tokia suvaržyta. 
• Vėl pradėjau skaityti knygas. Jeeeeei kaip myliu Murakamį. 
• Geocaching. U know what I mean? Ja ja, smagiai laikas leidžiasi ypač kai toks gražus rudelėmis. 
• Nebeturiu PC. Pagaliau prisiruošiau į garantinį išnešti. Įtariu, ta motera, kuri priiminėjo mano mylimąjį invalidą mintyse pagalvojo „o jame ar liko bent kas nors, kas dar veikia???“ 
• Aš faina. O jei jum nefaina – ne mano reikalas.

Laukiu. kol mane suras.

Su paskutiniaisiais žodžiais išrieda ašara ir tuo pat metu už atviro lango prapliumpa lietus. Sutapimas priverčiantis suspurdėti - dievinu. Man tiesiog liūdna. liūdna būti vienai. Aš taip pat turiu jausmus, noriu mylėti, tačiau.... Tačiau mano kely tik žmonės, kurie savo buvimu erzina. Nekeista, kad vis dažniau į klausimą kas tau nepatinka/ ko tu nemėgsti atsakau - žmonių.

Baigia aušti arbata, nuo vėjo gūsio supasi užuolaida ir virpa žvakės liepsnelė. Aš vėl savo vietoje - ant palangės...

Laukiu kol mane suras.

Naktis.

Kai tiesiog negali užmigti, ar per kiaurą dieną prisprogai energetinio ir kavos, vartaisi nuo šono ant šono, kol galiausiai įsijungi vieną filmą, antrą... pasižiūri, pagalvoji ir... Viskas baigiasi tuo, kad girdi kaip bunda artimieji į darbus, tarsi staiga pastebi, kad už lango, kuris žvelgia į rytus, saulė jau gerokai pakilusi, o laikrodis rodo 7 ryto... kartais 8... Tada eini miegoti.

Esu naktibalda. Dažnai atplaukia aplinkinių, pažįstamų ar šiaip paalinių klausimai mano adresu: „Tu kada nors miegi?“. Taip, dienomis. Nes man patinka naktys. Paslaptingai ramios, vienišos, užburiančios. Sėdėti toje tyloje ant palangės prisidegus žvakių, gerti kavą/ kakavą/ arbatą ir tabaluoti kojas į tamsą, į miško pusę žvarboje taip keistai gera. Rodos, savotiška meditacija ar apsivalymas, nes visos dienos mintys tarsi išskrenda į tą tamsą. Ji jas prarija ir palieka lengvumo jausmą. O ko daugiau reikia?

Norėčiau, kad naktis būtų ilgesnė...

Trūksta nesveikai...

Labai sunku prisiversti kažką rašyti. Tiksliau. Norisi. Nesveikai norisi parašyti, bet... Tiesiog nežinai nuo kurio galo pradėti, kaip visa tai pavadinti, kaip vertinti, ir kokiame stiliuje, kokioje dvasioje būti. Ar padrikai apie visą įvykių maišalynę, ar nuosekliai. Chaosas...

Tikriausiai turėčiau pradėti nuo „Tamsta muzika‘12“. Tačiau ne tomis spalvomis man ji mirga dabar kokiomis mirgėjo. Tiesiog... pradėsiu iš kito galo. Taip kolega pasakė yra paprasčiau „... pradėk nuo to, kas tau pirmiau ateina į galvą“. Iš karto perspėju kad gali pasirodyti lėkšta ar sausa. Tiesiog.. nesutelpa į žodžius jausmas, nepakankamai laiko objektyviai trumpai rašyti praėjo, nenoriu pasakoti smulkmenų VISIEMS, ir... nežinau KAIP reikia rašyti tokiais atvejais...

Važiavau traukiniu iš Naujosios Vilnios. Gėrėm... per tą pragariškai sunkią savaitę n-tąjį kartą. Valandą laiko bėgiais ir daugybė minčių. Visų pirma tokia iš oro, bet gaji - traukiniai man atrodo romantiški. Jie dvelkia senove, kažkokiais sentimentais, sukelia keistą jausmą, tokį, kokį kelia senos nuotraukos, senos knygos, seni filmai. Man patinka traukiniai.

Kitas dalykas– kokia mano kilometrų vertė? Ko vertas kiekvienas metras link kažko, kiekviena minutė kiek suartina ar nutolina, kas mane verčia matuoti viską ne litrais, metrais, valiuta, o verte, ne materialia. Mįslė ir filosofinio gylio pezalai...  Tikriausiai dar vis neatsigaunu...

Tuoj savaitė kai atsisveikinome su Tomu [mėgstantiems pažioplinėti kas ir kaip 1 2 ]. Draugai, giminės, kursiokai, grupiokai ir visi kas jį pažinojo, tačiau mano smegenys vis dar nesupranta iki galo šito... Tikriausiai taip turi būti. Vis dar norisi jam paskambinti, vis dar norisi parašyti sms ar skype, bet... Niekas nebeatrašys, prie slapyvardžio ženkliukas nenusidažys žaliai, nebus „Feel free to talk“. Liūdna kad... kad nepasakysiu tai, ką taip ilgai atidėliojau... „Tomai, žinau, kad ir taip matosi, bet damn.. tu man patinki. Labiau nei tada, gal būt... Galbūt mums reikėtų vėl pabandyti? Tik šį kartą geriau nei tada, ką manai?“  Ar kažkaip taip.

Vis dar yra krūva momentų kai norisi, kad šis žmogutis stipriai apsikabintų ir leistų išsižliumbti ar išsipasakoti glostydamas plaukus. Net tada, kai drebančiose rankose laikydama chrizantemų puokštelę užeinant salėn mane pasitiko jo nuotrauka, o tolėliau urna su pelenais, pasidarė baisu ir būtent tada aš norėjau, kad mane ramintų apsikabinęs ne kas kitas, o tik jis. Tikriausiai skamba kvailai, bet taip, man Tomo labai trūksta. Atrodo, kad jis yra šalia.

Atrodo, dar maivysiuosi lošdama pool‘ą, dar eisime paryčiais nuo „kiaušinio“ lygi Didlaukio 86 apkabindami kiekvieną stulpą ir visaip kvailiodami sningant, darysim sniego angelus... grįžę susirašinėsime lygi paryčių girtom žinutėm skype [gaila, nebeturių anų pokalbių, ten tikrai yra ką paskaityti]. Iki šiol nesuprantu iš kur jis mano numerį iškniso 6 ryto ;D kas man tą patį rytą skambins ir privers per visą baraką vien su chalatu eiti ir... tiesiog taip įteiks puokštę. Su kuo kepsiu susisukusius blynus? Kas mane lankys? Kas užsuks į Pabradę „pakeliui“ į Panevėžį iš Vilniaus? Dievuliau, kas stovėdamas už durų skambins sakydamas, kad po 5 min bus? Ir dar daug daug daug visko. Galų gale kaip dabar bus su kava ir cigaretėm? Juk jo buto balkonas buvo valda, kurioje aš gerdavau kavą kol jis rūkydavo.

Ei barzdyla, apaugėli, tavo veido plaukai ryži, todėl nė velnio ne blondinas, bet vis tiek tu su manimi. Bet kokiu atveju. Nieko nežinau, nes... tik pabandyk ginčytis ir užkutensiu. Tai va, Tomai, žinok, tau šakės bus jei mane apleisi. :D

Iš tiesų pažįstu Tomą vos 1,5 metų, tačiau tai ką pamenu – neaprašysi, viskas lieka mano širdy ir mintyse. Tiesiog to neperteiksi. Per tiek nedaug laiko žmogus sugebėjo tapti labai svarbiu mano gyvenime. Ne tik pabuvoti vaikinu, bet ir tapti patikimiausiu žmogumi, kartais net tuo, kuris verčia judėti pirmyn. Beje, man kažkaip įstrigo jo frazė, kurią pasakė, kai nusistebėjau kiek daug knygų kambary: „Namuose visada turi būti knygų“. Sukasi ši mintis vis ir nenustoja...  Kodėl? Ką tai reiškia? [offtopic, bet tikrai įsirėžė frazė]

Paskutinį kartą mačiau šį žmogutį savaitė iki „Tamsta muzika‘12“. Tada nakvojau pas jį, tada dar kartą bandėme kai ką išsiaiškinti iš mano gyvenimo momentų. Masažas filmukų fone? Žinoma, taip, juk tai mes – originalūs. Planavome susitikti dar, planavome, planavome, svaičiojome kaip kas bus. Planavome... 

Gailiuosi kad tą penktadienį jam neparašiau ir nepaklausiau ar jis bus festivalyje. Aš nežinojau, kad jis atvykęs net. Bet... jei būčiau... Taip, kas būtų jeigu būtų? Būtume susitikę, 100 procentų būtų buvę viskas kitaip. Bet aš sužinojau tik tada kai prasidėjo paieška, kai buvau jau prie Vilniaus... Visas dienas nuoširdžiai tikėjau, kad atsiras, kas belieka?

Dabar tėra prisiminimas apie draugą, kurio linkėčiau kiekvienam. Tobulą draugą. Žmogutį, kuris padės, prajuokins, išklausys, patars. Nuoširdų... man asmeniškai tai žmogus idealas. Visada žavėjausi kaip galima taip sugebėti būti. Jis kažkokia paspirtis buvo man nemesti mokslų, o ieškoti kas tame visame yra įdomaus. Varikliukas judėti pirmyn, daryti, progresuoti, žiūrėti kiek kitaip į viską. Ačiū Jam.

Tomai, BŪK.

Tomai, būk. Tu visada su mumis.

Ha ha, beveik priverstinai androideris

Būtų juokinga jei nebūtų graudu – nebeturiu telefono. Nebėra mano mylimosios Nokia 5310. Užsilenkė šįryt atitarnavusi kone 5 metus ir daug mačiusi. *tylos minutė* 

Ta proga – tapau androideriu, turiu Samsung‘ą. Mygdama senutės mygtukus galvojau, "Vuo, turėčiau touchscreen'ą ir būtų paprasčiau, nereiktų mygyti, be to jie ten tipo labai kieti..."

Dieve mano kaip su tais išmaniaisiais elgtis??? Keikiu nesveikai. Ar aš sena ir buka, ar mano pirštai per stori, ar jis tyčiojasi iš manęs, nežinau, nesidraugauja dar.

Žodžiu, kol kas fuj kaka, nes:

• Jis per jautrus
• Per daug išmanus
• Per daug užknisantis
• Nė velnio ne mažas
• Pasiilgau savo Nokia
• Kažkam išsiunčiau žinutę ir nenumanau net kam.
•  O ar jis tikrai padės man kabant ant uolos krašto?

Flashback "Tundra'12"

Mūsų kampelio kompozicija su pavargusiomis
kojytėmis, kurios ėjo, šoko ir trypė

Tundraaaaaaastiškai fantastiškai labas!

Iš tiesų maniau bus labai trumpai, tačiau išsiplėčiau, tad apie kelionę pirmyn ir atgal, orchidėjas, dienas ir naktis kažkur glūdumoj pusiasaly, alkoholį, karštį. Papaišysiu festivaliui pliusiukus ir minusiukus ant kaktos, palyginsiu savo antrąją patirtį ir... ir toliau eisiu atsigaivalioti nuo beat‘ų trūkumo kiaurą parą.

 Taigi taip – 10.05 autobusas keliauja į Vilnių – pliaupia nesveikas lietus ir, atrodo, OMG kur mes čia dabar keliaujam gamton kai tokie orai, be to kaimo žmogeliai labai keistai žiūri į 2 merginas apsikrovusias tašėmis.  Kiek po 11.00 Vilniaus autobusų stotis ir apsipirkimas (apsikrovus tašėm, žinoma, nes spintelėj jų užaryti paprasčiausiai netilpo). Čia ir prasideda visos smagybės.

Jaunutė kasininkė, man priskaičiuoja svetimas prekes, prie svetimų prekių prilipdo dar kitas prekes, susipainioja, susinervina, rezultatas – eilė nejuda, savo alaus negaliu gauti. Viskas trunka kokiu 10 minučių ir galiausiai „paleista į laisvę “ su visa virtine daiktų + pirkiniais jau keliaujam žemyn į pačią stotį. Alkoholio pakavimo daiktuose ant suoliuko operacija prasideda. Karališkai išvyniotas miegmaišis ant suoliuko laukia savo alaus skardinių, palapinės vidun grūdamas vynas. O kas taip nedaro? Na, žinoma, ne viešoj vietoj. Šalia prieina kompanija – sinchroniškai tiksliai kartoja tai ką ir mes. Smagiau - vis ne dvi mergos.

Pirmieji kadrai ir įrodymai į kur

Autobusu į Dusetas. Geros pustrečios valandos kelio ir užknisantis vaikas, kuris kaip ir jo motina nežino kaip priimta elgtis viešoje vietoje (šiuo atveju viešame transporte). Neįtin malonu sėdėti byrančiame sovietų relikte užsikišus daiktais, nes į bagažo skyrių jų dėti niekas neleido, karštyje ir klausytis vaiko spygavimų, uosti maisto kvapą ir siemkių lukštenimus. Kaip sakant - f*ck yeah.

Utenoje į autobusą įlipa įdomi moterėlė, iš pažiūros tikra hipė, bet nesprendėme per daug iš išvaizdos, tik... ilgainiui nuomonė pasitvirtina. Moteris pasaulį mato gražų, gerą ir spalvotą, mes jai gražios, komplimentų krūvos, smagi tokia. Taip ir atkeliaujame iki Dusetų, kur... Pirmą kartą gyvenime atsiduriu situacijoje, kai autobusą sustabdo mentai. Gaila vairuotojo... Sunervintas visas, baudos negavo, bet „žaliūkai“ paršiukų veidais (nemeluoju) gerokai perkratė viską jam. Žodžiu, keistas įvykis iki stotelės belikus 200m...

Na ir štai - galiausiai išlipame kartu su hipe moterėle. Modama ranka dar kartą palinki gero festivalio ir... pavadina orchidėjomis. Keisčiausias komplimentas ever, kuris taip ir prilipo visam laikui.

Toliau viskas įprastai – pasiima iš anksto sutartas veikėjas, nuveža į vietą, bilietukai, apyrankės, parking‘as. Pirmasis alus – pergalingai nulaistomas atvykimas, sėdint Nissan‘o bagažinėj, kol krapnoja lietukas saulės spinduliuose. Antrasis awkward momentas – pasisveikina kažkur matytas veikėjas. Taip ir nesužinojau kas jis toks.

Dugnas.

Kas prižiūrėjo renginį? Kas perkatė tašes ir atėmė alkoholį (ha ha ne visą tik – mes mokam jį slėpti)? MC Vorai. Šiaip vyrukai smagūs. Tik.. O kaip suprasti tą VISIŠKAI NEtechno muziką  Techno stage? Mes padarėme prielaidą, kad tas geras rokelis buvo Vorams, juk net ir virš scenos buvo patupdytas milžiniškas voras sergintis savo tinklą.

Tai va. Susiradom vietelę palapinei, įsikūrėm ir ėjome aplinkos apžiūrėti. Galiausiai buvo nuspręsta, kad norėsime būti dienomis Chill zonoje, o vakarais siausime Bass scenoje. Kaip sakėm taip ir padarėm. Juk smagu trypčioti kiaurą naktį pagal dnb.

Chill scena, sulaukusi daugiausia mūsų dėmesio – hamakai kaip voratinkliai apraizgę medžius, plaukianti muzika kiaurą parą ir daugybė žmonių. Nesvarbu kur – hamake ar ant žemės – jų pilna, visi atsipūtę, kas skaito kas miega pasitiesęs miegmaišį, kas sukasi suktinę. Pasakiška ramuma. Guli sau hamake, sūpuojies, gurkšnoji alų, o vėjas atneša „Myrrh“ smilkalo salsvą kvapą besipinantį su sukamo tabako, žolės ir cigaretės dūmu. Dar kartais atslenka eterio acetoną lengvai primenantis kvapas. Karštos dienos buvo, pokaituko ne kartą hamakuose miegojom, tai buvo antrieji namai, juk palapinėje kaip šiltnamy dieną.

Erkių maitintokais nusėtas miškelis kiaurą parą.

Atsivėsinti ežeriukas – 3 pliažai, 2 šaltiniai su ledinio vandens srove.

Taigi, bendrai paėmus:

Dekoracijos skurdokos, teritorija didelė, o viskas sugrūsta į vieną vietą, tad atstumai susidaro. Ypač apie Bass ir Techno scenas kalbu – jos buvo žymiai per arti ir dažnai viena kitą permušdavo.

Prekyvietė ir workshop‘ai. Nei į kuolą nei į mietą – nori alaus ar ledų ar dar ko -  turi eiti belekiek, kad jo nusipirktum, nes viskas sukišta į vieną vietą. „Sūpynės“ gauna pliusiuką, nes ten prie kiekvieno stage‘o buvo bariukai ir pan. Wokrshop‘ai dar dar, tačiau.. eini ir neaišku kur kas, taip pat sukišti keistai – pusė sugrūsta vienam gale, pusė kitam prikimšta.

Teritorijos apšvietimas – ŠŪDINAS. Daugiau komentarų nebus. Tik prisiminimas kaip mes valgėme palapinėje dešreles su padažu ir agurkais pasišviesdamos telefonu.

Bent jau kainos nesikandžiojo ir vandens pirkti nereikėjo.

Aj dar maisto turėjome daug J

Atgal vairavau, prisidėjau prie Nissan‘o pusašio sulaužumo – jėėė. O vėliau vėl autobusą, šį kartą jau Vilniuje, sustabdė „žaliūkai“. Tikriausiai su drauge juos traukiame.

DAUGIAU NUOTRAUKŲ ČIA

Tęsiam sūpuokliavimąsį Tundros link

Už lango žvarbiame vėjyje sūpuojasi ir šoka šalto lietaus lašai, o dangus pilkas ir rūstus. Viskas visai ne vasariška, tačiau mano kambary tvyro chaotiškai šiltas laukimas ir gera nuotaika.  

Dar nespėjau nustoti suptis, nespėjau dar įsikurti namuose ir atrasti vietos daikteliams iš bendrabučio, nespėjau draugus visus aplankyti, o jau vėl tašės rikiuojasi, galvelė plyšta ką pasiimti, ko ne. Šį kartą tai Tundra’12.

Stebiuosi savimi kaip čia taip. Gal atėjo laikas gyventi? Atsigauti, atsišokti, nusirauti nesveikai nuo visų mokslų, per 20 metų padaryti vasarą „da best one“. Juk ką galima pamatyti savo miestely? Nieko.

Tai gi pirmas dalykas kuris keliaus į Zarasus – MAISTAS. Nedarykime „Sūpynių“ klaidos. Graži ir nevalgius, bet 3 dienas tempti be maisto? Neeee... Berniukas skeletai nepatinka :D O iš tiesų... Gaila, kad šį kartą keliausiu viena. Truputį keista, neįtin malonus jausmas, bet gal nieko tokio. Juk ten norėjau :).

Flashback iš "Sūpynių"

Savaitgalis „Sūpynėse“ buvo kažkas neįprasto mano gyvenime. Laimėti bilietai tikriausiai buvo brangesni man nei tų, kurie juos pirko patys. Praėjo jau savaitė, o dar vis gyvenu festivalio nuotaikom - dar vis supuosi. Iš tiesų tai buvo mano pirmasis openair‘as, tad įspūdis išliko tikrai gilus ir nepaisant paskutinės valandos pasikeitimų aš vis tiek ten buvau. Supausi, ir laukiu kitų metų.

Kaip buvo nuo pradžių

O buvo taip... Gerai jau gerai, nepasakosiu kaip gražiai viskas ir sklandžiai vyko, nes - jei atvirai – dieną prieš tai užsišvenčiau Vasaros Terasoj, kur grojo Freaks On Floor, tad savaime aišku, kad vėliau jau viskas buvo „dzin“. Tai ta proga dar gi nenuėjau į egzaminą – gero vakaro užtvirtinimui, ir nakvojau pas draugą muzikantą. Manau,  jau pasidarė aišku, kad pagiringa keliavau namuko [bar(d)aką] susikrauti daiktų kelionei į namus Namus, o vėliau į Pakretuonę. Yeah, sužinotų mamukas – galvą nusuktų. xD

Žodžiu, bėda viena nevaikšto – pragertas egzaminas buvo toli gražu ne visas džiaugsmelis - belaukiant autobuso į namus Namus, paskambina kambariokė ir sako, kad negalės važiuoti. Ech... moterys. Šiaip ne taip įkalbėjau kaimynę keliauti, tad turėjome vos valandą susiruošti ir iškeliauti, man grįžus gimtinėn.

Į traukinių stotį, kuri nuo mūsų Namų yra per gerus 3 su virš km [kitas miestelio galas] su visa manta per 20min įskaitant ir užbėgimą pas kitą draugę palapinės. O taip mes greitos. Prie traukinių stoties greitai užsukome į kažkokią parduotuvytę – reikia juk mums ko nors su laipsniukais. Kategoriškas „Laba diena, mums litrą žalių“ pardavėją kažkodėl labai nustebino. Matyt, retai merginos apsikrovusios palapinėm, miegmaišiais ir kita žygių manta užsuka nusipirkti „tokį“ kiekį alkoholio. Ir dar pigiausio mineralinio.

Toliau paskutinis vagonas ir pirmieji spalvingieji žmogeliai jau nuo Vilniaus pusės keliaujantys ten pat.

Palapinių statybos ypatumai

20 minučių žygis per mišką iki vietos, krapnojantis lietutis, ir įneštas alkoholis. Jeeeee...  Įsikūrėm ant kalno su dar keletu draugų ir barako. Vyrai išėjo, o moterys palapinę statė. Nežinau kur labiau buvo šlapia – ar ant žemės, ar palapinėj, ar mūsų rūbai – lijo gerai, bet mes ją pastatėm. Be vyrų. Och didžiuojamės iki šiol.

Kam tas maistas, mes gi merginos

Na, čia daug nekalbėsiu – nepaėmėm mes jo daug, prisipažįstu, tiesiog per skubėjimą ne tik neturėjom laiko, bet ir kur sutalpinti nebuvo. Be to – merginoms nevalgyti kartais į naudą :D

Šokiai, ežeras ir kompaktiškas miegas

Daug spalvingų žmogučių, daug garso, daug šviesų. Rave‘as nesveikas. 4 scenos ir nauji atradimai – The Picturesque Episodes. To vyruko pasirodymas - nesveikas. Įsimylėjau tuos garsus, kaip kokiame animaciniame filmuke žvėriuką prie maisto jo kvapas atveda, taip jie mane užviliojo, pakerėjo... O ir pats atlikėjas toks... Toks awwwwww <3. Dar Umiko. Štai taip būna - eini prošalį ir užkabina, pritraukia ir užtaško. Tiesiog vienas didelis pozityvus nusišokimas lygi galo gaunasi, kurio metu susirandi draugų dar ir susilažini dėl... pvz. dėl nuogų maudynių.

Taip, mes tai padarėm, mes sutikome išsimaudyti nuogos su kažkokiu vaikinuku ežere. Spontaniškumas nugali – yra ką prisiminti, o ir pasvarstyti ar kas nors matė toj prietemoj, nes dieną tas „nuošalusis“ krantelis buvo vos 1,5m nuo liepto. Ai smagu – nedažnai pasimaudai nuogas prie +- 2 000 žmonių. Aišku, po tokių maudynių toliau rave‘as lietuje, žemaitiška apšilimui palapinėje, pramirkę ja miegmaišiai, akinių paieškos ir „reikalų stumdymas“ su sutiktais pažįstamais, o galiausiai  miegas susisegus viename miegmaišyje su barako kaimynu. Joooo čia taip susisukau, kad pajudėti negalėjau, bet bent jau šilta buvo.

Rytinis pasikepinimas saulytėje, keli alaus, maudynės su rūbais – na, juk diena, cenzūros reikia bent kokios.  Po tokio atsigaivinimo sekė pasigulėjimas pievoje priešais pagrindinę sceną. Net užsnūdusi buvau. Gera saulytė buvo. O tada... Tada atėjo Kamanių šilelis ir pradėjo groti, mano kojytės pajuto ritmą, pašoko ir pradėjo trypčioti – smagiausia tingi popietė kokia tik gali būti – iki įsisiautėjimo ir basų kojelių judesio per pievelę užsimerkus ir vedinai garsų. Mmmmmm.... Tobulybė.

Taigi, toliau vėl vakaras su nesveiku taškumusi per stage‘us „Elektroniniame miške“, nakvynė miegmaišyje, nuo kurios kauleliai dar vis skauda – nemėgstu kai nėra 2 pagalvių – esu truputį palepus, bei pagiringi rytai. Tačiau svarbiausia, kad dar vis supuosi, kad dar vis gera prisiminti, kad viskas buvo puikiai ir, kad norisi PAKARTOT.

Gaila, kad:

·         Neįamžinom, nes su drauge esam truputį „bomžavotos“ ir neturime kuo tai padaryti, bet PAŽADU, kad greitu metu atsiras koks nors aparatas, kad ir muilinukas. O šiaip daug daug akimirkų yra sudėta ČIA.

·        Nepagalvojom apie maistą, tiksliau jo pasiėmėm nedaug, nes paprasčiausiai netilpo.

·         Pasibaigė festivalis- savaime aišku, kaip gi čia bus linksma, kai reikia susirinkti savo žaislus ir pamojavus rankele sakyti „Tia tia, susimatysim kitąmet“.

Kas laimėjo?

Kas keliauja į SŪPYNES? Taip. :)

Niekada man nesisekdavo jokiose loterijose, burtų traukimuose ir panašiai. Bandydavau dar kažkiek, o vėliau tiesiog nustojau, nes jei jau nesiseka tai kam ir bebandyti. Be to susidariusi nuomonė, kad visos tos loterijos tėra būdas privilioti ir apgaulės. Tuo labiau internete - čia dar slidžiau. Žodžiu, vertinimas skeptiškas.

Dar sako - visur yra išimčių. Štai vakar kažkaip perėjau savo skeptiškumus visus, kartais pasiduodu konformizmui savotiškam ir sužaidžiu vieną kitą "like, share, win" tipo FB loteriją. Šį kartą kambariokė numetė užklausą iš LABAS puslapio, susidomėjau - ne tik "like ir share", bet ir paveikti yra ką - išsididinus Lietuvos žemėlapy susirasti tag'ą, kuris nurodo bilietą. Pradėjau knistis po tą žemėlapį - nieko. Nusprendžiau - neverta, bet vėliau, vakare vėl pabandžiau ir... galiausiai radau. 2 bilietus. Woohoo! Klykėm kaip mažvaikės, šokinėjom. Va taip būna kai gaila pinigų, o laimi tai ko nori.

Paniški priepuoliai 4AM - parašyk kursinį  ir pasiruošk
 neuropsichologijos egzaminui per naktį

Taigi dabar pakuojama gera nuotaika, svarstoma ką imti, ko ne, ir kiek imti, kaip spėti atlikti susikaupusius darbus ir panašius klausimus, kuriuos iš savaitgalio reikia kažkur perstumti. Patinka man taip :)

Žinoma, ne viskas - kursinis ir vienas egzaminas. Bet kam tai rūpi? Ne karo metai juk :D

Tiesiog laiminga. :)

Aišku būčiau dar laimingesnė, tačiau kartais gyvenime nutinka taip, kaip neįsakysi, bet čia kita kalba ir apie tai gal kada nors. Arba niekada.

Naktinėjimas

Tikriausiai dabar yra tas KARTAIS, kai... Kai eiliniai malonūs naktinėjimo ritualai pavirsta savotiška panika, prievole ar net katorga. Nes REIKIA. Viskas baigiasi tuo, kad net labiausiai nusikalus organizmui nieko nebūna - širdies dunksėjimas neleidžia užmigti generuotas minčių, kurios suvokia laiko tėkmę iškreiptai, greičiausiai, hiperbolizuotai.

Taip ir atsitinka kai prisiskaitai sąvadų ir kitokių literatūrinių sausalų smegenims- tada ir sakiniai tiesiai per aplinkui raitosi, o dar ir aukštom frazėm. Ech... Ne man visa tai, ne man. Nebepamenu kada skaičiau kokią gerą knygą, o ne destrukvtyvumo anatomijas (ši nėra bloga šiaip jau, bet vistiek), vadovėlius ir kitą, vis labiau įsitikinu, šlamštą, kurio turinį galima sukišti į kelias pastraipas ar puslapius išmetus visus braidžiojimus ir palikus esmę. Bet... Per egzaminą juk reikia apie braidžiojimus braidžiojimais kalbėti.

Sesija. Bendrabučio devinto aukšto lange šviesa ir slopi muzika fonui, daug knygų, popierių ir kavos kvapas, o už lango... Už lango auštančiame danguje, pripažinsiu, be galo myliu tą gilų mėlį virš miegančios žemės rytais, tirpsta prie konteinerio besirausiančio bomžo klibinamų atliekų melodijos. Romantika...

Parašo girtas, oi atleiskite, kaip pats pasakė "elegantiškai apgirtęs", buvęs... Velniop, esmės nekeičia. Tik vistiek  jausmai kažkiek užgroja. Kvailai visa tai, labai kvaila. Bet... toks metas - dienom miegu, naktimis sėdžiu, nesijaučiu mokanti, nesijaučiu savimi, VIS DAR ne...

Tikiuosi, greitai atrasiu savo tikrąjį aš, kuris negrauš patyliukais iš vidaus. Anonimiškai...  ir prisistatys.

sekmadienio muzikėlė (2)

Ir labai labai graži daina iš fimo "Dirty girl": Still Myself by Melissa Manchester

lietus.

Už lango, tamsoje, šviesų šokį šoka lietūs su žaibais. Dainuoja lašeliais į langą, į pražydusių alyvų lapus, į juodą asfaltą bei pilkus šaligatvius, kurie savo raukšlėse bando paslėpti vėsią drėgmę. Lašeliai tirpdo salsvą žydinčių pumpurėlių kvapą ir gaivina nuo dienos pavargusį orą.

Blyksnis. Orą skrodžia apačioje stovinčių automobilių signalizacijos. Cypia šaižiai iki jų neperrėkia griausmas. Skardus, širdį spurdėti verčiantis, baimę varantis dundesys visai šalia.

Tada viskas nurimsta. Vėl savo ramų, hipnotizuojantį šokį lango stiklu ir skardinėm  palangėm, groja lietus. Lietvamzdžių labirintais keliauja žemyn. Žemėn.

Visada mėgau lietų. Raminantį, gydantį, slepiantį. Jis niekada neateina tuščiomis – kažką atsineša prisiminimui. Jis išeina pasiimdamas kažką, tačiau neatimdamas nieko iš manęs.

sekmadienio muzikėlė

Kelionė prasideda čia (1)

Planuoti susitikimai su seniai matytais draugais visada prasideda vėlavimais ir baigiasi netikėtumais, kurie nepalieka vietos žodžiams. Tik mintims ir jausmui... Įspūdžiui... Kartais šiokiai tokiai pastabai ir tiek...

Kelionė prasideda čia:

Užėjus į VGTU Architektūros rūmus Trakų gatvėje nieko ypatingo nepamatysi, iki to momento, ko smagus berniokas nepasako, kur eiti. Išeini į vidinį kiemelį – toks pasakiškai ramus, jaukus... Bet aš ne apie jį, o apie tai, dėl ko ten atsidūriau.

VGTU teatras - studija "Palėpė". Mažytė patalpėlė aukštai, praktiškai palėpėje, talpinanti gal kokius 20-30 žiūrovų ir nedidelė „scena“ – tiesiog laisvas plotas. Net nustembi kokio tai mažumo erdvė, atrodo, neįmanoma vaidinti nieko tokiame mažume, mat esame pripratę prie didelių teatro scenų, daugybės prožektorių ir viso kito. O čia... Čia vyrauja minimalizmas...

„Keltuvas“. 

Teatrinis eskizas pagal Antano Škėmos, Henriko Radausko, Alfonso  Nykos – Nyliūno biografijas, prisiminimus ir kūrybą. Scenarijaus autorius ir režisierius Vytautas Lukaševičius. Taip skelbia programėlė.

Atvirai kalbant maloniai nustebau, kad bus „Baltos drobulės“ motyvai (nežinojau nei kur einu, nei kuriam laikui, tiesiog nusivedė). Smagu žiūrėti kai žinai apie ką. Šiuo atveju laukiau kiekvienos scenos. Tas laukimas malonus, kai nežinai ir tikiesi, lauki, kokia scena bus, kaip bus pateikta, ko nebus, ką gal įsivaizdavai kitaip, nei suvaidino... Neurotiškąjį, bent jau aš taip vadinau visada, Škėmą vaikinukas suvaidino puikiai. Jo įsijautimas tobulas. Scenos su Elena... Atvirai tariant įspūdį paliko personažai į sceną išįję apsisiautę tik paklode. Padvelkia kažkokiu  intymumu, kuris toje vietoje nustelbia šiek tiek nevisai pavykusį jausmingumą. Jo buvo kiek per mažai, manau, tačiau kostiumas viską atsvėrė.

Iš tiesų ši dalis buvo labiausiai įsimintina, labiausiai traukianti ir stipriausia viso vaidinimo metu.

Antroji dalis buvo apie Radauską. Man ne tiek patiko, kiek apie Škėmą. Tikriausiai todėl, kad Radauską žinau tik todėl, kad mokykloje reikėjo, o ne todėl, kad buvo įdomu. Iš tiesų nelipo. Tačiau ir šios dalies vaidyba buvo tikrai gera, įsijautimas į personažus, ypač puikai atspindėtas Radausko charakteris, jo užsispyrimas, nenoras nusileisti.

Trečioji dalis apie Nyką – Nyliūną. Nežinau ar dėl slopstančio dėmesio, ar dėl didelio niūrumo viso spektaklio metu, ar dėl to, kad apie jį ne ką te prisimenu, bet... neturiu ko papasakoti daug, tik čia viskas pynėsi su Radausku, jo mirtimi...

Pliusiukai minusiukai

Spektakliui didelis pliusas už  labai gerą vaidybą – kaip minėjau, aktorių įsijautimas, ypač pagrindinių – tobulas, mano neprofesionalia akimi ir ausimi. Kostiumai taip pat puikai atspindintys laikmetį, sceniniai sprendimai irgi geri. Labai sužavėjo intelektualūs juokeliai, jų pateikimas, ypač iš dalies apie Radauską.

Minusiukai, jau ne vien mano nuomone, o ir kitų, su kuo teko pakalbėti apie spektaklį, studijuojančių aktorinį, sutapo. Spektaklis, tokio turinio, kiek per ilgas – 2 valandos. Tiksliau tos 3 dalys galėtų būti 3 atskyri spektakliai, juos labiau išplėtus, nes jaučias toks savotiškas „sugrūstumas“. Kai kur buvo klaidelių dėl pačio pastatymo – aktoriai nespėja persirengti. O pats pagrindinis dalykas dėl ko visi visi nutarėme linkčiodami galvomis – neskaitęs žmogus nei apie Škėmą, nei apie Radauską, nei apie Nyką – Nyliūną, prie pastarojo mane reikia pripaišyti, sunkiai supras arba visiškai nesupras apie ką eina kalba. Jau vien dėl to reikėtų atskirti šiuos spektaklius ir išplėsti.

Bet kaip ir sakiau – bendras įspūdis man paliko gilus dėl vaidybos ir dėl Škėmos. Aišku niūrumas dar ilgai neišsisklaidė, tačiau jis buvo malonus, savotiškas, kas, manau ir reiškia, kad spektaklis paveikė. Linkiu „Palėpės“ teatrui tobulėti, ir nustebinti dar labiau, nes tikrai net tiek, kiek mačiau nesitikėjau.

sentimentai.

Tiesiog kelis kartus atsidarius Word'ą pabandžiau rašyti kodėl šitai, kodėl emocijos, kokios jos ir panašiai. Kelis kartus tryniau viską lauk. Tad tiesiog... 

Aš vis dar prisimenu Jį. 3 metai... Po to - niekam jokių jausmų.

Misija Sibiras'12

Taigi, ką tik iškepta anketa keliauja atrankai į "Misija Sibiras '12". Iš tiesų tikrai teko pasėdėti prie anketos, kad užpildyčiau nuoširdžiai viską. Tikrai norėčiau, kad pasisektų ir būčiau atrinkta, nes tikslas mano nėra pakeliauti, patirti nuotykių ir pan.

"Misijos" paskirtis, tikslas aplankyti lietuvių tremtinių gyventas vietas, sutvarkyti benykstančias kapines, palikti Lietuvos žymę ir svarbiausia, manau, morališkai pasisemti ir atsivežti daugiau patriotiškumo, suvokimo, pagarbos.

Visada domėjausi tremtinių gyvenimu. Kaip pradėjau mokykloje vadovėliuose skaityti ištrakas atsiminimų, tai vėliau bibliotekoje kiurksodavau ieškodama ką čia dar pasiskaityti. Atsiminimai kėlė emocijas, susižavėkžjimą ir pagarbą tiems, kas išgyveno, grįžo, ir tiems, kurie ne.

Neperseniausiai teko bendrauti su tremtiniu savo miestelyje. Senukas, atrodytų, toks paprastas, kaip visi, o su tokia praeitimi. Susigraudina bepasakodamas, sklaidydamas nuotraukas pageltusiais kraštais. Rodydamas žmones, pastatus. Tai visai kas kita nei skaityti - sėdi pats smalsumo vedinas, o širdis tuksi, rodos kartu su tuo senuku susigraudinsi. Tiesiog.. viskas yra per tikra.

Teko pabuvoti savo universitete pristatyme apie pernai vykusią ekspediciją, joje dalyvavo ir vienas dėstytojų. Tai buvo kažkas nepaprasto, kas dar kartą padėjo tašką apsisprendimui - BŪTINAI pabandyti.

Dievuliau, žinau, kad ne aš viena tokia, norinti, tačiau neprarandu vilties.

naktinėjimas.

Pavasariniais bateliais apsirėdžius per balandžio mėnesio pusnynus brendu. Kur tai matyta, kad, atrodytų, Velykų metas, o kieme žiema. Negana to, ant aukštesnio kalnelio pasilypėjęs bijai pavirsti žmogumi aitvaru arba, mažu mažiausiai, uždusti nuo stipraus vėjo. Nepamirškime, kad ta vėjelis tikrai ne iš šiltųjų...

Ech.. kur dar gali pajusti tokį gaivų pavasarį, jei ne Lietuvoj.

Kitas dalykas – aš per aukštas karteles keliu žmonėms. Turiu tokį, savotišką...atmetimo princpą. Aha. Nepatiko kažkas – lauk jį, jis per daug tobulas -  ten pat  - lauk. Liksiu senmerge, arba atsiras, kas bus tobulas tobulai, nei per daug nei per mažai. Vat J

kur prapuolė laimė?

Sakom laimės nėra....Norit atsakymo?

 Kątik gavau gerą tokį ir labai labai rimtą - pasiieškoti jos kitoje kišenėje, gal per klaidą, paskubom nukišom ne ten kur įprasta. :)

AT.

Tu bandai žmogų jau ilgą laiką pamiršti, nes buvo skaudu ir nenori nei žinoti nei ką apie tai, o čia bac užduotis pareina per seminarą:

Prisiminti patį stipriausią savo įsimylėjimą. Daugiausia dėmesio kreipti į savo išgyvenimą, patirtį:

• 1.      
Fiziniai požymiai. Ką fiziškai buvo jaučiama. Fiziniai pakitimai – apetitas, miegas ir t.t.

• 2.      
Suvokimo pakitimas. Kaip buvo suprantamas tas asmuo. Kokios savybės padarė ji vertu mano meilės.

• 3.      
Elgesys. Kaip buvo parodomi jausmai tam žmogui.

Ir kaip dabar? Turi bandyti atknisti kažką, prisiminti kažką ir dar negana to parašyti, kad kažkas kitas skaitytų. Asmenybės teorijų seminarai are freaking me out >.<

tikriausiai tada supranti kad kažkas nebe taip, kai tavoji smegeninė pradeda nuoširdžiai mąstyti ir žibančiom akim stebėti pasaulį po pusės butelio vyno. Kai pajunti tą vaikišką naivumą. Švelniai apsvaigus... Ir vėl pasaulis platus, gražus ir spalvotas. Svajonės ranka pasiekiamos...

Juokinga, kai žinai ko nori, bet nežinai kaip gauti. Stebėjau nemažai žmonių, kurie sugebėjo pasikeisti iš pagrindų, tam kad taptų tokiais, kokiais nori. Pakeitė bendravimą, išvaizdą, stilių, manieras, gyvenimo būdą ir t.t. Kartais ir aš užsimanau, bet nemoku.

Kaip nenuleisti rankų?

 Tikriausiai viskas galėtų būti TAIP.

Dilema.

How can I get rid of Facebook, improove my creativity and everyday have something new to tell, share and enjoy? I feel wasting my days.

Ir iš tiesų...

Pasiilgau...

Kai Tau kažkas patinka...

Vis labiau laukiu trečiadienio popietės.

Begerdama stiprią juodą arbatą su citrina ir daug daug daug cukraus daug mąstau. Sako, per daug į viską gilinuosi, bet kad kitaip nemoku. Lengvabūdiškumas prie gero nepriveda ir išstato tave kaip durnelį prieš visus. Lengvai prieinamą žmogų padaro. Ne. Niekada nemokėjau būti "pohuiste".

Po vieną vis veržiasi mintys, plinta, plečiasi ir visai nedingsta. Susisuka smegeninėje ir tūno ten kaip vilkai pasalūnai. Neišneša paskutiniu metu mano abu pusrutuliai ir  norisi apsižliumbti. Įsikibti į kieno nors  pečius ir žliumbti pasikukčiojant. Juk išsiverkus lengviau.

Blogiausia, užmigdama visada galvoju apie vieną žmogų. Apie...Bučinius. Kvaila, bet mane iki pat dabar nulieja raudonis ir kūnu bėga virpuliukas prisiminus 11 aukštų bučinį lifte. Rawr.. Toks meiliai netikėtas. 

Galvoji ką pasakyti žmogui ir kada pasakyti. Prieš filmą ar po. Ir kaip. O gal nesakyti nieko?

Pasidarai kvailas, žmogau, kai kažkas beprotiškai Tau patinka..

Lyrika 3.

Išsiliejusią naktį tarp pirštų, žvaigždynų ir saulių

Sistemose savo baigiu iškepti.

Kasiopjos, Cefėjai ir Grįžulo ratai –

Mano smegenys vis atpažįsta Tavo kvapą.

Iš melsvo puodelio skysčiams bebėgant

Tobulais virsta tarpai, jie šoka garais,

O pro atdarus langus skersai juodulius plaukia palydovais

Mano akys ir klysta užkliūdyti basų pėdų takai.

Dar kartą ir dar vieną kartą, kas kartą kitaip

Tuštumoj vakuuminėj, palydžiu vieną iš daugelio šviesmečių dukrų.

Sistemos sužlunga, skaičiai pabyra lašais..

Smegenys atkuria  veidą, tą veidą, kurį Tu pirkai.

[2012-03-24 03.32]

Lyrika 2.

Vaivorykštėm mirgantys miesto horizontai
Pilkų mašinų paradai gatvėmis byra
Sako, tu laisvas, tarp betono ir plytų raudonio įmūrytas
Minantis, žolę, pavasarį ir svajonę,
Kūnu savo pilnas kažkokios lipnios negerovės.

Naktimis, pripiltomis žibintų šaltų liepsnelių nemiegi
Tavęs nekamuoja saldūs sapnų geiduliai
Dar vieną, dar trečią... Skandinam akis pigioje kavoje
Maitiname save mintim apie geresnį rytojų
Klausomės šlamšto, nuomonių tų, kurie patys jų neturi.

Ir taip noris pakilti su visu garsu pankuojančiais
Dainuojančiais ir šokančiais, tapančiais ir tapačiais tik patiems sau
Paskęsti toli nuo betono ir triukšmo,
Sapnuoti...

[2012-03-23 02.27]

noriu.

Keistas jausmas apima, kai atsisveikini su kažkuo, kas jau atgyveno savo... Kai meti lauk gėles. Atrodo, žmogaus, dovanojusio jas, nelieka nė kvapo... Kitą vertus taip ir yra... Tuščia spintelė, nukrauta dėžutėmis. Jos nebešildo geltonos tulpės žiedelis. Aišku, viskas turi pradžią ir pabaigą, bet... taip norisi. Gal to dėl nemėgstu to“šieno“, nes retai jo gaunu?

Keisti pasimatymai kartą per metus, šokiai iki nukritimo, pinigai iškeliaujantys vėjais, ir aš ta pati...  Rodos, tuojau apsiverksi, bet kažkas neleidžia. Rodos, paimsi ir pasakysi viską, bet to nedarai. Kaip man nepatinka toks gyvenimas, bet... kitokio sunku rasti. Tiesiog, kaip sako "ne tas amžius", matyt. Studentas ne mokinukas, studentas neateina nedrąsiai prie merginos, nedraugauja, o eina prie reikalo. Tikriausia todėl nekenčiu studentų - pratę viską gauti iškarto. Taip ir nustoji bendrauti su vienu, antru, trečiu, dešimtu.

Ilgiuosi tikrumo, natūralumo švelnumo, naivaus tikėjimosi ir šviesių spalvų gyvenimo. Visai kaip tada – 16likos. Tada, kai į viską žiūri spindinčionis akimis, kai spinduliuoji laimę kai paima tave už rankos gražusis berniokas, kai...

Tiesiog... noriu atgal.

Pavasaris.

Jaučiu pavasarį - šiltos saulės vonias besiveržiančias pro langus ir vis dar žvarbų vėją bėgantį pro mane, kitus, tarp namų ir raibuliuojančiuose balų upeliuose. 

Buvo...

Trečia nakties. Kiurksau duše po drungno vandens srove. Jis teška, varva, apkabina mano kūną ir... Dingsta. Jo vietoje atsiranda nauja srovė, o aš... O aš vi sta pati. Nuoga... Prieš vandens tėkmę, prieš laiko tėkmę, pati prieš save. Tik meluojanti. Sau, žinoma, ne kam kitam. Nuoga kūnu, bet ne siela pati sau. Dar prieš kelias dešimtis minučių mane linksmoji kompanija tempėsi į Frančesko kambarį, kad pasakytų: „Štai tu jai patikai, ateik su mumis pasiausti. She likes you, come back to the kitchen party, bring some friends. They are wolcome here. Let‘s go.“ Dar prieš kokią valandą buvo Beer pong‘as, daug cigarečių ir muzika, bet...

Ne apie tai visa istorija. Trumputė, naivi ir TOKIA saulėta, o kartu apniūkusi ji ne apie tai... O apie mane. Tiesiog mane ir mano nesėkmingą sėkmę.

Dar prieš kelias valandas uosčiau Jo dovanotą gėlę mėgaudamasi jos saldžiu, pavasarišku kvapu. Tą pačią akimirką glosčiau jos žiedą galvodama apie Jį, stebėjausi kaip ilgai geltona kaip saulė tulpelė nevysta, o tik žydi, kaip prasprogsta pumpurėlis mažas šalia jos ir...

Sekančią valandą jau tupėjau tarpdury ašarotu veidu, nuo kurio bėgo makiažas tarsi liūtyje stovint, kaip akvarlė palieta vandeniu, gniauždama rankos žietuvėlį ir pakelį cigarečių. Skaudėjo širdį. Visada skauda kai kas nors tavyje rimto vyksta. Skaudėjo šį kartą. Jokių įsipareigojimų nieko, tiesiog... skaudėjo būti nebereikalinga tam, kas po ilgo laiko sukėlė visavertiškumo jausmą, kas leido pasijusti laiminga, reikalinga... „Būkime draugais.“ Draugai nesibučiuoja lifte, nakvodami, stotelėje laukdami paskutinio autobuso, jie... jie tiesiog taip nedaro. Jie arba būna arba ne.

Gėlę sulaužyti išmesti, kontaktus ištrinti ir užblokuoti, atkirsti keletu stipriu, akmeninių frazių ir likti išdidžiai. Taip, aš galiu, tačiau... Smasumas veda tolyn. Nepadariau to, nes... noriu dar. Niekada be kovos nieko neesu laimėjusi. Šis kartas kitoks? Nenumanau...

Man su juo tiesiog be protiškai gera...

buvo...

tikiuosi dar ir bus...

rodos :D

Baigiu galutinai įsimylėti.

Tikrai tikrai. Visą tai pajunti tada, kai eini per lietų su vasarine suknele ir tau nešalta, nors tavo žieminiai batai jau kiaurai šlapi. Trenkiesi  beveik valandą, kad pabūtum vos 2 drauge. Naktį užmiegi galvoje besisukant mintims apie tai kaip jis padovanojo gėlę, kaip apkabino ir kaip pabučiavo. Taip taip, o įkandimas į lūpą lygus pabučiavimui. Nes tai mes – du nelabai adekvatūs, nelabai suaugę studentai.

Širdutė plazda. Visą laiką išsišiepusi...

NIEKADA. Niekada nekepkite blynų per Užgavėnes su simpatija, kuri apie tai nenutuokia. Išvarysite ne tik žiemą, bet ir širdį susitirpdysite. Gal ir gerai?

Prašau, nesibaik, istorija, taip greit bent šį kartą.

III Užduotis.

Keletas klausimėlių ir atsakymų nagrinėjant K. Horney teoriją.

P.S.Vis dar manau, kad tokio pobūdžio klausimai yra per daug asmeniški, kad jų atsakymus galima būtų duoti skaityti grupiokams, tuo labiau pačiai dėstytojai nusiųsti. Kažkaip, man bent jau, nesmagu yra. Aišku, čia rašyti visai kas kita.

Taigi:

1.       Kokį vaidmenį dabartiniame jūsų gyvenime vaidina meilė?

Labai svarbų, tačiau ne tiek, kad visas dėmesys, būtų sutelktas vien į ją.taip pat, jam (meilės jausmui) pradedant stiprėti „užkišu“ jį mokslais arba hobiu.

2.       Ar mylite aplinkinius taip, kaip jums to norisi?

Ne, sunku mylėti žmones, kurių negali prognozuoti. Kad ir kaip, atrodo, žinai žmogų, nėra pasitikėjimo, arba tiesiog sąlygos, aplinkybės neleidžia.

3.       Ar aplinkiniai jus myli taip, kaip jums to norisi?

Nežinau,  galbūt ne, tačiau nemanau, kad tai labai svarbu.

4.       Ką žinote apie meilę šeimoje, kurioje užaugote?

Nedaug žinau. Niekas nieko nėra sakęs, apie tai kalbėjęs.

5.       Kaip reiškiate  savo meilę aplinkiniams?

Per daug nereiškiu. Rodau draugiškumą arba abejingumą ir viskas. Nemanau, kad iš karto reikia reikštikitiems meiles, kai nežinai, kaip bus į tai reaguojama.

6.       Kaip parodote aplinkiniams, kad jums reikia jų meilės ir palaikymo, rūpesčio?

Dažniausiai nerodau, tačiau jei kartais „išsprūsta“ tiesiogiai pasakau, kad man to trūksta. Prie mane traukiančių asmenų elgiuosi atsargiai ir stengiuosi per daug nerodyti panašių į meilę jausmų.

7.       Išvardykite keletą savybių vertų meilės?

Empatija, sąžiningumas, abipusė trauka, interesai, kurie atitinkamai tiek sutampa, tiek ir skiriasi. Humoras, kito pajautimas.

8.       Kokiu būdu galėtumėte tapti labiau vertu meilės žmogumi?

Galbūt nebūti tokai atsargiai ir neatstuminėti žmonių vos tik jie „užkimba“. Mažiau rimtai žiūrėtiį viską ir per daug nesusireikšminti.


Visą tai suprasti ir interpretuoti reikia pagal Karen Horney išskirtų 10 neurozinių poreikių:

1. Meilės ir pagyrimo. Noras kad juo žavėtųsi, mylėtų aplinkiniai. Perdėtas jautrumas kritikai.
2. Vadovaujančio partnerio. Didelė priklausomybė nuo kitų ir baimė likti vienatvėje, atsakomybės už svo gyvenimą perdavimas partneriui, meilės pervertinimas.
3. Griežtų apribojimų. Poreikis būti nereikliam, nepastebimam, savo siekių ribojimas, savo gabumų nuvertinimas, baimė reikalauti.
4. Valdžios. Poreikis kontroliuoti kitus ir dominuoti. Kitų niekinimas, bandymas primesti savo valią.
5. Kitų išnaudojimo. Kitų vertniimas pagal tai kiek jie gali buti naudingi. Asmuo didžiuojasi savo sugebėjimu išnaudoti kitus.
6. Visuomenės pripažinimo. Visko vertinimas tik pagal prestižiškumą. Asmenybės savivertė priklauso nuo pripažinimo.
7. Žavėjimosi savimi. Savo įvaizdžio susikūrimas ir stengimasis jį visada atitikti. Savęs pateikimas iš geresnes pusės, savo trūkumų neigimas.
8. Pirmavimo. Noras būti pačiu geriausiu bet kur, nekreipiant dėmesio į pasekmes.
9. Nepriklausomybės. Bet kokių santykių, kuriuose reikia prisiimti atsakomybę, vengimas. Taip pat artumo vengimas, distancijos išlaikymas.
10. Tobulybės. Baimė suklysti, ar aptikti savyje netobulu savybių. Tobulumo siekimas.

Šie poreikiai kyla kai yra nepatenkinami ir sukelia nerimą. Patenkinus juos nerimas mažėja. Reiktų paminėti, kas sveiki žmonės vienus poreikių pakeičia kitais, o neurotiški -  apsistoja ties vienu kažkuriuo ir jo nekeičia.

Ir taip pat yra 3 asmenybės stiliai, taip pat išskirti šios autorės:

1. Nusižeminimo stilius. Niekada nekovoja už save, užsiima visokia veikla ir skundžiasi, kaip sunku ir panašiai, nors tos veiklos atlikti nėra prašomas. Tokie žmonės mano, kad aplinkinai juos įvertins, pagirs, mylės.

2. Ekspansijos ir dominavimo stilius. Išskiriami 3 bruožai:
• Narcisistinis – žmogus per daug pasirtiki savimi. Susiformuoja toks stilius dar vaikystėje. Dažniausiai dėl per didelio tėvų lepinimo, dėmesio. Todėl bet ką darydamas toks asmuo tikisi naudos.
• Perfekcionistinis – siekis viską atlikti tobulai. Sau keliami per dideli reikalavimai, netoleruojami jokie trūkumai, tiek savo tiek aplinkinių. Tendencija savus trūkumus primesti kitiems taip išliekant tobulu.
• Arogantiškumas ir kerštingumas – supauta ypatingai bloga patirtis iš vaikystės. Asmenys labai priešiški, naudoja bet kokius būdus ką nors gauti.

3. Rezignacijos stilius. Pats destruktyviasuias stilius. Gali pasireikšti neuroze, psichoze ar kitais psicjhikos sutrikimais. Asmenus, nesugebėdami išgyventi realiai, bendrauti, gauti dėmesio, meilės tiek kiek jiems reikia, savų neurotinių poreikių patenkinti, užsidaro fantazijose. Jie nebendrajantys, siekiantys nepriklausomybės, sudaro savarankiško asmens įspūdį, jiems nesvarbūs aplinkiniai. Tokių asmenų neapukantos sau šaltinis -  santykiai. Meilės baimė dėl baimės prarasti nepriklausomybę. 

O dabar išvada:

Pati manau, kas esu šiek tiek neurotiškas žmogus. Apsistoju ties keliais poreikiais ir jų nekeičiu, nes tiesiog nežinau kaip. Sau pagal atsakymus išskyriu:

Griežtų apribojimų, Meilės ir pagyrimo, Pirmavimo. O stilius būtų maišytas (kaip žiniai niekur nėra grynai pagal aprašą žmogaus, visi turime kažkokiomis proporcijomis tam tikrų savybių) kuriame dominuoja nusižeminimas, bei perfekcionistiškumas.

Įdomu ką išskyrė man kažkuris iš grupiokų.

Kursinio pradžia.

Jeeeee, pagaliau parašiau savo kursinio dėstytojai :) Gerą pusvalandį kurpiau tas nelemtas 2 eilutes. Skamba juokingai? Huh, gal, bet sunku kažką rašyti asmeniui, kurio ne tik neesi matęs, bet ir nieko apie jį nežinai.

Na gerai gerai, perdedu. Žinau truputį, bet... Kad žmogus dirba su kaliniais ir panašiai. Bendrai tariant -  penitencinė psichologė Laaaabai daug. >.>"

Tikiuosi moteriškė nėra piktukas ir sutarsime :)

P.S. Kadangi aš nenormali tai ir mano tema nenormali: "Asocialaus elgesio formos: pabėgimai ir valkatavimas".