sekmadienio muzikėlė (2)

Ir labai labai graži daina iš fimo "Dirty girl": Still Myself by Melissa Manchester

lietus.

Už lango, tamsoje, šviesų šokį šoka lietūs su žaibais. Dainuoja lašeliais į langą, į pražydusių alyvų lapus, į juodą asfaltą bei pilkus šaligatvius, kurie savo raukšlėse bando paslėpti vėsią drėgmę. Lašeliai tirpdo salsvą žydinčių pumpurėlių kvapą ir gaivina nuo dienos pavargusį orą.

Blyksnis. Orą skrodžia apačioje stovinčių automobilių signalizacijos. Cypia šaižiai iki jų neperrėkia griausmas. Skardus, širdį spurdėti verčiantis, baimę varantis dundesys visai šalia.

Tada viskas nurimsta. Vėl savo ramų, hipnotizuojantį šokį lango stiklu ir skardinėm  palangėm, groja lietus. Lietvamzdžių labirintais keliauja žemyn. Žemėn.

Visada mėgau lietų. Raminantį, gydantį, slepiantį. Jis niekada neateina tuščiomis – kažką atsineša prisiminimui. Jis išeina pasiimdamas kažką, tačiau neatimdamas nieko iš manęs.

sekmadienio muzikėlė

Kelionė prasideda čia (1)

Planuoti susitikimai su seniai matytais draugais visada prasideda vėlavimais ir baigiasi netikėtumais, kurie nepalieka vietos žodžiams. Tik mintims ir jausmui... Įspūdžiui... Kartais šiokiai tokiai pastabai ir tiek...

Kelionė prasideda čia:

Užėjus į VGTU Architektūros rūmus Trakų gatvėje nieko ypatingo nepamatysi, iki to momento, ko smagus berniokas nepasako, kur eiti. Išeini į vidinį kiemelį – toks pasakiškai ramus, jaukus... Bet aš ne apie jį, o apie tai, dėl ko ten atsidūriau.

VGTU teatras - studija "Palėpė". Mažytė patalpėlė aukštai, praktiškai palėpėje, talpinanti gal kokius 20-30 žiūrovų ir nedidelė „scena“ – tiesiog laisvas plotas. Net nustembi kokio tai mažumo erdvė, atrodo, neįmanoma vaidinti nieko tokiame mažume, mat esame pripratę prie didelių teatro scenų, daugybės prožektorių ir viso kito. O čia... Čia vyrauja minimalizmas...

„Keltuvas“. 

Teatrinis eskizas pagal Antano Škėmos, Henriko Radausko, Alfonso  Nykos – Nyliūno biografijas, prisiminimus ir kūrybą. Scenarijaus autorius ir režisierius Vytautas Lukaševičius. Taip skelbia programėlė.

Atvirai kalbant maloniai nustebau, kad bus „Baltos drobulės“ motyvai (nežinojau nei kur einu, nei kuriam laikui, tiesiog nusivedė). Smagu žiūrėti kai žinai apie ką. Šiuo atveju laukiau kiekvienos scenos. Tas laukimas malonus, kai nežinai ir tikiesi, lauki, kokia scena bus, kaip bus pateikta, ko nebus, ką gal įsivaizdavai kitaip, nei suvaidino... Neurotiškąjį, bent jau aš taip vadinau visada, Škėmą vaikinukas suvaidino puikiai. Jo įsijautimas tobulas. Scenos su Elena... Atvirai tariant įspūdį paliko personažai į sceną išįję apsisiautę tik paklode. Padvelkia kažkokiu  intymumu, kuris toje vietoje nustelbia šiek tiek nevisai pavykusį jausmingumą. Jo buvo kiek per mažai, manau, tačiau kostiumas viską atsvėrė.

Iš tiesų ši dalis buvo labiausiai įsimintina, labiausiai traukianti ir stipriausia viso vaidinimo metu.

Antroji dalis buvo apie Radauską. Man ne tiek patiko, kiek apie Škėmą. Tikriausiai todėl, kad Radauską žinau tik todėl, kad mokykloje reikėjo, o ne todėl, kad buvo įdomu. Iš tiesų nelipo. Tačiau ir šios dalies vaidyba buvo tikrai gera, įsijautimas į personažus, ypač puikai atspindėtas Radausko charakteris, jo užsispyrimas, nenoras nusileisti.

Trečioji dalis apie Nyką – Nyliūną. Nežinau ar dėl slopstančio dėmesio, ar dėl didelio niūrumo viso spektaklio metu, ar dėl to, kad apie jį ne ką te prisimenu, bet... neturiu ko papasakoti daug, tik čia viskas pynėsi su Radausku, jo mirtimi...

Pliusiukai minusiukai

Spektakliui didelis pliusas už  labai gerą vaidybą – kaip minėjau, aktorių įsijautimas, ypač pagrindinių – tobulas, mano neprofesionalia akimi ir ausimi. Kostiumai taip pat puikai atspindintys laikmetį, sceniniai sprendimai irgi geri. Labai sužavėjo intelektualūs juokeliai, jų pateikimas, ypač iš dalies apie Radauską.

Minusiukai, jau ne vien mano nuomone, o ir kitų, su kuo teko pakalbėti apie spektaklį, studijuojančių aktorinį, sutapo. Spektaklis, tokio turinio, kiek per ilgas – 2 valandos. Tiksliau tos 3 dalys galėtų būti 3 atskyri spektakliai, juos labiau išplėtus, nes jaučias toks savotiškas „sugrūstumas“. Kai kur buvo klaidelių dėl pačio pastatymo – aktoriai nespėja persirengti. O pats pagrindinis dalykas dėl ko visi visi nutarėme linkčiodami galvomis – neskaitęs žmogus nei apie Škėmą, nei apie Radauską, nei apie Nyką – Nyliūną, prie pastarojo mane reikia pripaišyti, sunkiai supras arba visiškai nesupras apie ką eina kalba. Jau vien dėl to reikėtų atskirti šiuos spektaklius ir išplėsti.

Bet kaip ir sakiau – bendras įspūdis man paliko gilus dėl vaidybos ir dėl Škėmos. Aišku niūrumas dar ilgai neišsisklaidė, tačiau jis buvo malonus, savotiškas, kas, manau ir reiškia, kad spektaklis paveikė. Linkiu „Palėpės“ teatrui tobulėti, ir nustebinti dar labiau, nes tikrai net tiek, kiek mačiau nesitikėjau.