05:50, kava ir aš

Dabar yra 05:50 ryte. Su palengvėjimu galiu eiti numigti kadangi tyloje ramybėje bendrabutyje su daug daug daug kavos ir jau susigulėjusiu skrandyje kebabu ir 2 balandėliais sugebėjau išmokti 6,5/14 seminarų temas pagal visus programos punktelius, o iš tiesų mokytis pradėjau apie 10 vakaro. Tai šen tai ten palandžiodama internete -  pertraukytės.

kadangi po 6 valandų miego žadu susitikti su kursioke ir apsikeisti žiniomis, manau bus dar geriau ir sparčiau viskas. tada vakare liks paskaitų medžiaga, saldžios kelios valandos miego, pasikartojimas ir egzaminas. :)

Gal nėra taip jau viskas blogai. Kaip literatūra teigia - vidinė motyvacija skatina geriau pasirodyto ir pasiekti geresnių rezultatų, o taip pat  dėdės Weiner teigimu sėkmė taip pat priklauso nuo žmogaus supratimo ir priskyrimo ar ją lemti turi vidiniai ar išoriniai veiksniai. Žinoma, vidiniai labiau motyvuoja ir skatina, bei leidžia pasitikėti ir tikėti, o jei dar kontroliuojami tai visai pasaka :)

Tad persijungiu į tokį supratimą ir bandysiu gerai pasirodyti.

Beje, naktimis mokytis man nėra kažkokia kančia ar kas, o priešingai -  geriausias dalykas pasaulyje, tad mokslas naktį, tyloje, kai visi miega man yra tikra pasaka. :)

Šventinės nuotaikėlės b**t

Tikriausiai senstu. Mano šventės vienišos, nuobodžios, o dar ir skaudinančios.

Visų pirma – sesija. Negeras reikalas, kuris kirbina tave kiekvieną dieną su mintimi „žiūrėk, tau liko savaitė. Oooooo, tau jau liko 2 dienos...“. Tu normaliai nemiegi, amžiais lyg ant adatų, negali susikaupti, nes vis atrodo nespėsi, ir dar blogiausia tas kirbantis neramumas. Tu eini miegoti su juo keliesi su juo, nepaleidžia tavęs. Nesinori blogai gauti. Visada atrodo reikia kuo geriau pasirodyti. Bet bijai.

Kitas dalykas Nauji metai – nežinau kur ar su kuo. Vadinasi, viena su savimi. Bet tikrai ne namie. Namie pragaras negerai ir nesmagu.

Taip... turiu „mamytę“. Nebuvo nė dienos nuo ketvirtadienio vakaro, kad nekibtų. Toks jausmas tarsi būčiau atpirkimo ožys. Aš bloga nes dabar muziką įsijungiau per kolonėles, o ne iš savo laptopo, aš blogai puodelį pastačiau tai aš kekšė, išeinu į lauką – kalė, senas stacionarus kompiuteris nesusitvarko su savimi -  perkaista ir išsijungia – kalta aš, nes čia dėl manęs jis išsijungia.

Ar normalu motinai savo dukrą vadinti visaip kaip? Kad ir šiandien – sėdėjau ir bandžiau mokytis kambary visą dieną – vakaran atėjo ir pradėjo visaip vadinti. Kol nepradedu rėkti taikosi trenkti. Tad po tokių „švenčių“ esu be balso.

Visame šitame labiausiai gaila brolio, mažas dar. O ji nesugeba jam aiškinti kaip teisingai ką parašyti ar dar ką. Girdėjau vieną rytą. Na, tiksliau pabudau nuo to, geriausias apibūdinimas, žvigimo. Jei jis nesupranta kaip atlikti užduotį, ji jam paaiškina tyliai, jei si nesuprato dar kelis kartus -  rėkia. Tai kaip vaikas gali kažko išmokti? Kaip gali iš pamilti skaitymą, rašymą? Žodžiu.

Man skaudu dėl tokių žodžių, kurie eina už nieką. Ar aš vaikštau prasigėrusi, purvina šlaistausi gatvėmis, ar aš neturiu jokio išsilavinimo, ar miegu su kiekvienu pasitaikiusiu? Galų gale aš vis dar neturiu vaikino. Ar tai dėl to aš kalė, kekšė, suka, debilė, prostitutė, šūdo gabalas?

Nuoširdžiai noriu, kad ją vieną dieną išvežtų pasigydyti, nes jai aiškiai su galva negerai.

Kalbant apie ją dar. Namie vieninteliai dalykai, kuriuos daro tai mažinai tvarkosi, nespėk ką pastatyti kur – riksmai, kad ką tik sutvarkė, kad sušluojo ar dar ką. Toks jausmas, kad jei nueisi su kojinėm, o ne šlepetėm tai labai ten virtuvėj bus netvarka, ar jei padėsi puodelį ne taip ar ne ten... Kitas dalykas jos internetiniai „draugeliai“. Per dieną prakalba nežinia kiek laiko telefonu. O kalbant apie telefonus, man labai įdomu iš kur tokių „gerų“ žmonių yra, kurie dovanų šiaip sau dovanoja jai Armani kvepalų, telefonus ir pan? Negi užtenka tik liežuviu pamalti? Abejoju. Tokiu atveju, peršasi mintis, tai kas čia iš mūsų kalė?

Pradedu apie ją blogiausia galvoti. 40metė debilė su pavažiavusiu stogu, kuriai durką yra šūdo gabalas, kurios pasielikai visada lieka tuščioj vietoj. Negaliu daugiau. Tas šventinis savaitgalis suėda tiek sveikatos. Jei ne brolis nevažiuočiau namo apskritai. Dar žinoma finansai. Bet ir tai ne jos, o bobutės.

Nesistebėsiu jei artėjantis egzas žlugs. Nieko gero neišmokau. Įtampa, kad neateitų ir nepradėtų vėl staugti....

Palanai.

"Ateičiai" turiu kelis planus:

1. PAGALIAU sukelti savo nieko neveikimus
2. surašyti kitos rūšies neveikimus, arba kitaip -  jaunystės kliedesius.

Antradienis, lapkričio 29

taigi taigi taigi kelios žinios apie šiandieną:

1. Pramiegooooojau. O dar žadėjau eiti paskaiton. Ne gana to dar į seminarą pavėlavau. O į antrą seminarą išvis nebespėjau. O dėl toooo, kad:
2. važiavau pas dermatologę. Mat man jau  mėnesius gerus aplink apgamą odos plotas nemažas sausta. Pasižiūrėjo, pasakė, kad gal dermatitas, ir kad su apgamu viskas ok. gavau vaistukų, tai va sėdžiu šlaunį aptepliojus. 3 rūšių kremai. Gerai, kad motina jos med.sesuo yra tai nemokamai viskas. Net vizitas. :)
3. Mano rašto darbas is in da progress :) Wuhu! Rytoj turėčiau ne tik baigti, bet ir nusiųsti. Nėra ten ko dviratį išradinėti.
4. Ryt namo važiuoju. patinginiauti jau pats laikas.

Ai, dar vakar buvau su Rimantu išėjusi pasivaikščioti - smegenys buvo kuriam laikui atsijungusios tai išsitempiau. Ekspromtu nusprendėm nukeliauti į centrą, ten kiek pasivaikščiojom ir nuo užupio atvažiavome namo. Smagu senus draugus kartas nuo karto pamatyti. :)

Ir... vis dar mąstau apie stogus, vėjus, nors... Iš tiesų gal taip ir geriau. Gražu. Dažnai pradedu bijoti, o kas jei atsiras gyvenime žmogus vėl, kuris nuneš mano stogus savo vėjais? Kaip kaži tada? Negi po kurio laiko liksiu plika? Priglaus po savuoju, bus gera, o tada pasiims viską ir paliks plikas sienas ir vos kelias čerpes, tarsi kvailą viltį.

Bijau santykių. Jau dabar tikrai bijau ir puikiai suprantu kai žmogus pasako, kad bijo/nenori įsipareigoti... Aš taip pat. Ypač kvailai pasijuntu, kai Alina pasakoja apie savo Panda, kad jis ją aplankys greit. Iš pat Norvegijos atskris. Ir aš noriu, kad pas mane kas nors ateitų. Bent ateitų, skristi nereikia... O kartu ir bijau. Būti tokia laiminga kaip ji, taip švytėti, nes bent menkiausias nesklandumas ir tu apsiniauki ir lietum pralyji. Pajutau pakankamai savo kailiu dramų.

Per žemai..

Sėdėjau paskaitoje, klausiausi kaip švilpia vėjas [pagaliau tie smarkūs rudeniniai vėjai prasidėjo], žiūrėjau į universiteto stogą, medžius pusplikėm šakom šalimais miškely ir mąsčiau: "Žemai... per žemai...4 aukštai yra tikrai per žemai...". Vis dažniau pagaunu save aukštesniuose pastatuose persisveriant per balkoną ar šiaip žiūrint pro langą žemyn mąstančią. O mąstau apie tai ar toks aukšti pakankamas šokti būtų, ar mane js tenkintų jei kada nuspręsčiau. Mano buvęs bendrabutis 9 aukštų net ant stogo krašto bestovint buvo nurašytas. "Per žemai. Ne gana". Šis, kuriame dabar tūnau ir geriu arbatą vis dar nuo žvarbos atsigauti nespėjusi yra 12 aukštų. Ant stogo nebuvau, bet jis vistiek nėra pakankamai aukštai. Saulėteky, tas, iš kurio pernai padurtas studentas krito gal jau šis tas... juk 16, o jei ant stogo užsilipi tai ir 17, o ne 12.

Kartais norisi skristi. Atrodo šoksi ir nuskrisi. Kaip paukštis. Nuo tokio. 1000m aukščio...http://www.burjdubaiskyscraper.com/Kingdom-Tower/Kingdom-Tower.html

Keistas būsenas sapnai palieka. Po to, kai paskutinį sykį sapnavau jog skrendu, kai sapne euforijos apimta klykiau iš baimės ir kartu laimės, kad skrendu, kai jaučiau per kūną bėgantį virpulį, ir kai pabudusi dar jaučiau tą nerealų jausmą ir vis dar kūno neapleidžiančia malonę tarsi elektros srovelę dar dažniau mąstau apie skrydį. Savaime mintys nuklysta. O keisčiausia - aš bijau aukščio..

Ne, viskas tikrai ne dėlto, kad nėra ką veikti. Tokia monotonija man net mielesnė, kadangi būtinai atsiras idėjų, kurias tuojau pat pradėsiu įgyvendinti. Viskas dėl to, kad UŽPISO. Švelniai tariant. Mokais mokais, bandai giliau įlysti subinėn dėstytojui vien tam:

1. kad tavo pažymys geresnis būtų, 
2. nes tada tavo sesijos vidurkis bus didesnis, 
3. nes tada gausiu stipendiją gal, 
4. nes tada gal pereisiu į valstybės finansuojamą vietą, 
5. nes tada motinai nereikės už mano mokslus mokėti, 
6. nes tada niekas nepriekaištaus, kad vis pinigų nėra, 
7. nes tada "tipo" bus geriau.

ir žinot ką? O man jau POHUJ. Man nusibodo kalti viską nustatytiems deadline'ams, man nusibodo aukoti kiauras dienas ir naktis dėl sumauto pliusiuko ar 1 balo. 

Spėkit kodėl daug kas jaunimo tarpe žili jau? Aplinka? TAIP! Tiksliau "aukštasis mokslas" koks ten aukštasis, miegi po maksimum 4 valandas per parą, amžiais stresuoji, jauti nesveiką konkurenciją, ir negali normaliai išeiti bent kartą per mėnesį pasilinksminti, nes tave sąžinė užgrauš, kad vą, tu čia geri alų vietoje to, kad skaitytum kognityvinės psichologijos vadovėlį, kaltum vos ne kiekvieną sakinį, nes nežinia ko per atsiskaitymą pareikalaus, o jei testas tai išvis. Atsakymo variantai vienu žodžiu skiriasi.

Tai vat: kas diena alus. Kad būtų labiau pohuj.

Kartais norisi mesti viską lauk. nes spaudimas ir iš tėvų. Tu negali pasakyti, kad gavai mažiau, nes prasideda skandalas, kad durnių volioju. O kaip aš pati??? Kava kava kava kava sausainis, vakare kokie makaronai su mėsa, kava kava kava ir 4 valandos miego. Jėėėėė, STUDIJOS PATYS GERIAUSI METAI GYVENIME. Eikit jūs patys žinot kur kas tą pasakė.

Dog days.

Mano skalbiniai švelniai žydri. Šį kartą kaltos vilnonės kojinės, kurios šiaip jau žalios buvo.
Mano politologija eina šuniui ant uodegos, nes nieko nebe suprantu ką mokausi ten.
Mano kūnas ir mintys nori nutrūkti nuo pavadžio, nes jau užsisėdėjau.

Karolukui truputį kukū, tad ji rankdarbiauja - neria baltus varpelius žiemai artėjant vąšeliu. kaip visada geriau dideliais kiekiais pigią arbatą su dviem šaukšteliais cukraus ir citrina. kas dieną svajoja, kad pagaliau išsikeps lietinių su obuoliais ir cinamonu, pradės vėl su origami menu žaisti, pieš ir kitaip grįš prie to ką labiausiai mėgsta. Universitetas suvalgo žmogų, jei jis nevisai žino ko nori gyvenime mokytis.

Bent jau pragaro savaitė baigės ir beliko malonūs darbeliai bent kiek paremti kūrybiniu darbu - pristatymai.

Truputis iš psichologijos:
Dabar susidomėjau greituoju skaitymu. Sako ten reikia atsiriboti nuo skaitomų žodžių įgarsinimo mintyse ir suvokti esmę, vienu žvilgsniu aprėpti kuo daugiau žodžių ir taip pat suvokti prasmę. Tik kyla klausimas man....

O kaip su akademiniais tekstais? Skaidrėmis?
OK. Grožinės literatūros prasmę nėra taip jau sunku suprasti. Bet akademiniai tekstai, moksliniai? Straipsniai, tyrimų aprašymai? Juk ten kiekviename sakinyje tai kas svarbu, juk egzaminui praktiškai visą knygą atkali. Aišku sugaišti baisiai daug laiko, nes tą knygą minimum po 3 kartus perskaitai. Tai kaip čia? Ar tik nereikės man kokį dėstytoją paterorizuoti šiuo klausimu?

Jau seniai pastebėjau tokį dalyką, kad žmonės [ne visi, bet dauguma] visą laiką tik skundžiasi kaip yra blogai, kaip nesiseka ir t.t. ir labai mažai džiaugiasi bei šypsosi. Tada tai tik erzindavo ir būdavo nemalonu klausytis, bet nesigilindavau kodėl taip yra. O neperseniausiai ir save pagavau tokią esančią.

Visų pirma tu, žmogau, matai sėkmingus žmones aplinkoje ir nori to paties. Tuo metu tave apima kažkoks pyktis, pavydas, kad ne tu tai turi. Štai čia ir prasideda bambėjimai, apkalbėjimai, pykčiai ir tingesiai, pavydai bei savęs nuvertinimai.

Bet kaip jūs norite, tačiau yra tokia tiesa: Jei tik sėdėsi ir kalbėsi ko kiek pasiekė kitas - savosios laimės negausi, nieko nepasieksi. Taip, žinoma, visi nori lengvai gauti kažko, lygiai taip pat ir aš norėjau, bet dabar supratau, kad lengva sėkmė ne tik neatneša ilgalaikės laimės, bet ir neskatina tobulėti, kilti aukščiau, siekti daugiau.

Štai paprastas pavyzdys: pernai metais maniau, aj čia atlankysiu seminarus ir bus gerai, ką ten tos paskaitos ir t.t. ir pamačiau pažymius - nieko gero. Ne todėl, kad atsainiai žiūrėjau į mokslą, bet todėl, kad per paviršutiniškai dariau viską, o ten, kur nė velnio nesimokiusi gavau gerų pažymių man nesuteikė jokios laimės, jau nekalbant apie naudą.

O štai šiemet kitaip: mokausi kiek tik galiu, ir matydama įvertinimą džiaugiuosi ir tai mane skatina dar dar ir dar stipriau pasistengti. ir jei gaunu kiek mažiau nei savo nusibrėžta minimali riba atsižvelgiant į įdėtas pastangas nepykstu, nebambu, o tiesiog aiškinuosi ko dar nemoku, ko nesugebėjau suprasti ir tai išmokti.

primityvoki pavyzdžiai, tačiau taip yra visur. Kol pats neveiksi, tol nieko ir negausi. Turi turėti kažkokias nuostatas pats sau, ribas, įsitikinimus, principus ir jų laikytis GRIEŽTAI, nes kaip pasakė N. Oželytė "Kai bent kartą pamini savo principą jis jau nebe principas...".

Taigi todėl taip ir yra, kad esu dingusi, kad atsisakau vakarėlių ir panašių dalykų, o tiksliau leidžiu retai sau tą, nes aš siekiu tikslo, kuris paremtas ne tik geru įvertinimu, stipendija, ar geru baigimu, o tiesiog aš noriu žinoti daugiau, išmanyti tai ką mokausi ir būti geriausia sau. Esu kokia esu -  siekiu maksimumo.

...but the drugs don't work...

Paprasčiausias labanaktis su ramiom dainom. Mano nemiga mane varo iš proto, tačiau taip gera sėdėti ramumoje, žinoti, kad esu vienintelis žmogus, kuris veikia, kuris gali veikti tai kas jam patinka, nesivaržyti, tyloje. Visiškoje tyloje, kas neįmanoma niekur kitur kaip naktį namuose kai visi miega.

Pasirinkau šią dainą ir dar  todėl, kad negaliu pakęsti savojo galvos skausmo, kuris nerimsta jau gerą savaitę. Kaip ir dainuoja šios nakties dainoje "but the drugs don't work..."... 

Aš vis dar čia :)

Sveikas, pasauli. Gavau barti, kad paleidau savo kertelę internete, tad kol kas pasirodau, kad esu gyva sveika, ir pateikiu sąrašiuką temų, apie kurias TIKRAI TIKRAI bus parašyta. Tai bus mano maži nuotykiai, pamąstymai, apibendrinimai ir pastebėjimai iš to kas vyko kur buvau ką dariau ir ką norėčiau daryti taigi:

1. Misijas: Sibiras 2011 pristatymas MRU
2. Paskaita "Kaip neprarasti savojo aš" MRU
3. SA
4. Paskaita "Mano sėkmes istorija" MRU
5. ir kiti smulkučiai gyvenimo trupinėliai apie:
1. mano ketinimus
2. ateitį
3. save pačiai sau

Pažadu pabandyti gauti nuotraukyčių iš paskaitų. [tikrai mačiau, kad kolegė nuotraukų darė tiek šiandien tiek anksčiau :)) ]

Sekmadienis.

Ir štai vėl sekmadienis. Toliau tęsiu mielos neaiškios muzikos klausymosi metą. Kavas, pienas, prietema, muzika, žvakės. daug žvakių. Ir sakysit jūs, kad aš neaiški ar dar kokia - ne mano bėdos. Sako, kad aš nenuspėjama -  džiugu. iš tiesų gera net kai niekas nesuvokia kas bus. Tai gi -  aš esu aš. Mano mintys plaukia, mano idėjos ateina ir išeina, aš blaškausi ne ten kur gal turėčiau ir mano elgesys ne tokiai aplinkai, kurioje esu. Kažkur ne ten atsiradau, ne su tais žmonėmis ir ne tą darau. Visiški paklydusi ir nesuvokiama pati sau.

Kartais savęs bijau. :)

Sekmadienis ramiai.

Gražiam sekmadieniui su puodeliu kavos ir rašto darbais irgi reikia fono. Štai ir jis. Įsimylėjau šią dainą. O kodėl - nežinau, Neša jaukią ramybę ir šilumą. Gal todėl?

Šiąnakt niekaip negalėjau užmigti. Anksti kėliausi. Dabar mąstau kaip norėčiau vėl, kad sugrįžtų gražus laikas iš praeities. Zhen... Ir reikėjo jam vėl pasirodyti, vėl bendrauti. 5 sezonas gal? Gal ir norėčiau. Kažkuria prasme.

<3

Lenkė.

Trumpas post'as nes man trūksta žodžių.

Lenkė? What's the problem? Kai kas, matot, mato problemas. Šiandien dar apturėjau konfliktą. Ne 1 ant 1, bet atėjus mano draugei. Stebiuosi kaip žmogui gali užtekti tiek naglumo, koks jis turi būti nepagarbus, kad pradėtų konfliktą prie nepažįstamų jam asmenų. Bet dabar ne apie tai. Jau baigiu įprasti, kad 12 val. dienos dar su užtrauktom žaliuzėm tenka sėdėti, nes kai kas miega ir neduok Dieve atsibus.

Tiek to, dabar kitkas - faktai kalba patys už save:

Paklausta kuo trukdo mano tautybė, atsakė, kad ji rašo apie mane nes aš rašau apie ją. [kaip vaikiškai skamba, tiesa?] Atsakydama, kad aš jos tautybės neliečiu, kai reiškiu savo nuomonę ar nepasitenkinimą, kad ir kokia ji bebūtų, ji atsakė, kad jai nesvarbu, daug maž. 

Išvada: kalbėti apie dalykus, kurie man kelia nepasitenkinimą viešai, kad ir savo blog'e man niekas netrukdo, kaip ir jai, kol nėra liečiamas tautybės klausimas, kuris jau yra rimta tema su rimtom pasekmėm.

:)

Pasitaikė laisvesnė savaitė kitos būsimų 2 savaičių "arimo" pasiruošimui. Jėėėėė! Tinginiukas ima kažkoks truputį tik ir tai mane erzina, bet va prisiversti padaryti daugiau negu reikia, į priekį pasistūmėti daugėliau sunkoka, atrodo va, imsi ir patingėsi geriau. Kitą vertus "arimo" į priekį, ir darbų atlikimo ne paskutinėmis dienomis, o savaitę prieš "deadline'ą" taktikos rezultatai džiugina - puikūs vertinimai, daugiau žinių. SUPER. Viskas būtų gerai jei energija niekada nedingtų -  galėčiau kiaurom parom mokytis, gilintis, aprašinėti ir t.t. Vardan žinių ir nemokamo mokslo. Negi leisi čia už savo žinias mokėti dabar ir dėstytojų subines auginti? Va, eisiu tuojau E. Rimkutės "Mąstymas ir kalba" skaityti. Taip - mano grožinę literatūrą sparčiai keičia akademinė -  befantazė ir kūrybiškumą bukinanti. Nepatinka, tačiau reikia. Iš romanų juk neišmoksi. Sausas akademinis granitas. Štai kur mokslo šviesa.

Šiandien buvo Alina užsukusi. Jėėėėė! Pasiilgusi jau buvau jos. Be galo smagu su ja plepėti apie viską, ir kažkaip nors ir grįžtant prie mūsų "pagrindinių priežastinių įvadinių" temų kas kartą. Apie meiles, nemeiles, santykius, žmones, mokslą. Ir kas -  neišsisemiam, o jei taip nutiks - rasim visada apie ką dar paplepėti.

Tai tiek turbūt šia, kartui. Ypatingo nieko, tačiau noras pranešti pasauliui apie eilinę dieną nerimstantis.

Labos nakties ;)

Dar karta pradėsiu tais pačiais žodžiais kuriais jau ne kartą pradedu – niekada negali žinoti. Tai gi šį kartą tiesiog paaiškinimas toks – ne visada reikia laikytis savo principų, kaip dažnai darau, ne visada reikia bandyti laimėti, kartai būtinas ir pralaimėjimas interesų kovoje. Kalbu apie Teisininkiūkštį. Aišku, galėjau imti ir toliau tylėti, pykti ir panašiai, bet. Blemba, žmonės, negi pyksim visada ant visų. Taip, žodis ne žvirblis – nuoskauda dar ilgai liks, gal net neišnyks, bet tiesiog duodi antrą progą. Kvailutė? Gal. Tiesiog taip, manau reikia.

Vat tau ir sugrįšk iš Vilniaus savaitgaliui: kaip senais laikais su drauge nuėjom nusipirkome vyno, už 8 lt berods, ne rašalas ir visai skanus. pavadinimo nepamenu, kažkoks baltas pusiau saldus. Ai ką čia dabar – gerai suėjo ir tiek :D Tai va – nukeliavome už kultūros namų, atsisėdome ant laiptelių ir prisimindamos senus laikus sutaškėm visą tą butelį. Be jokių stiklinaičių ir panašiai. Ha ha. Dieve, kaip seniai tai darėm. Beje kamščiatraukiu naudojaus irgi po n laiko :D. Dar gavom progą nueiti į miestelio šokius. Juokas ima. Paskutinį kartą ten buvau prieš kokius 4 metus. Keista buvo. Iš tiesų tai gerai turėti draugų, kurie nemokamai praveda pro tarnybinį įėjimą į „dk“. Žodžiu kai neplanavom tai ir apsirengusios abi „Home style“ po paltais. Tad to vakaro frazė – „Aš iš Vilniaus, manęs čia niekas nepažįsta“.

Dar iš smagiųjų reikaliukų – naktiniai pašnekesiai. Be galo patinka. Iš tiesų taip smagu kalbėtis lovoje, tamsoje, apie viską ir kartu bet ką. Negaliu apsakyti to jausmo, jis kažkoks nepaprastas iki to momento kai pradedi snausti jau ir nusivapėti.

Žodžiu, savaitgalis malonus, tačiau aš vėl prie mokslų neprisėdau.

Gero vakaro ;)

Laiškutis.

Šįvakar pagrindinis dienos akcentas bus laiškutis, kurį radau prikabintą virš savo lovos grįžusi iš paskaitų. Spręskite patys sau ką norite, man jau nusišikti. Taip skaniai nesijuokiau jau tikrai senokai ir tikrai nuoširdžiai priimu tą keverzonę kaip juokelį. Taigi skanaus skaitant kvailą pyktį:

Labas,

rašau tau, nes tu esi žiauriai faina mano kambariokė :D

Pradėsiu, visų pirma išmok žmogau bent kiek mandagumo ir draugiškumo! Jau tokio nemalonaus žmogaus nesutikus gyvenime! Ai, beje, čia būdavo tavo taktika rašyti meilės laiškus man, tai aš nusprendžiau kaip tavo auginama (višta) kambariokė tau atsakyti. Galvojau iš pradžių per FB tau parašyti, bet neturiu tavęs drauguose. SAD... O iš telefo rašyti, man tau kainuoja :D Taigi rašau ant šito lapo. Visų pirma tai jei aš tave UŽKNISU SAVO BUVIMU tai gal  - IŠSIKRAUSTYK?? :D Nes dabar tikrai užknisiu :D (DEVIL) :D Tiksliau su savo draugėm užknisiu! O tu pvz nepagalvoji, kad tarkim tu mane užknisi su savo Mindaugu? Kaip man reikia laukti už durų kai jus bbž pisatės ar ka čia darot? Sorry, jei ne kaip išsireiškiau. Ne apie tave vieną sukas pasaulis brangioji Karolina. Aplink irgi yra žmonių. Tu gal nepratus aiškintis raukytis realybėj? Tik savo portuose, bloguose ir t.t. Aš sakau tiesiai šviesiai ir man px! Pastoviai jautiesi kaltinama vargše: toks jausmas, kad aš tave užsipuolu iš oro! Aliooo, žmogau pasižiūrėk kaip tu elgiesi, o tada sakyk, kad aš neva save ne iš reikalo teisinu.

Galėčiau vardinti ir vardinti tavo minusus, bet pakaks poto vėl visą dieną balkone verksi! Ueeeeee...

Nesielk su žmogum taip, kaip, kad nenorėtum, kad su tavimi elgtųsi! Lazda turi du galus.

Šiaip tai aš labai tolerantiškas žmogus ir savo taisyklių nediktuoju karve, bet ant galvos lipti tikrai neleisiu!

Karščiausios naujienos!

Tūrėsim kambariokę, pagaliau!

Sėkmytės tau [skype nick užrašytas ir tas su klaidom] :D~

[pakeverzoti drugeliai, saulelės ir kitokios nesąmonės]

Tikiuosi viską pasakiau!

Nu jei kas ko, parašysiu kitą laišką. Kaip faina, jaučiusi kaip XXo! :D

Su Meile,

Tavo kambariokė

[dailės skill'ai vėl]

Tai vat. Ką galiu pasakyti. Juokinga ir graudu. Klaidų milijonai [nesakau, kad aš jų nedarau rinkdama tekstą, bet raštu parašyti tiek su skyryba ir gramatiškai sugebu, čia netaisiau], neskaitant to, kad kai kur išskaityti raštą sunku labai. Juokingiausia, kad atknistas mano blogas, iš jo paimti gabalai visai nei apie ją nei ką ir aptariami tarsi tai būtų susiję. Aš nežinau ką ji žada čia daryti ir atvirai kalbant man tikrai nusišikti, nes atvažiavau mokytis, o ne draugų ieškotis, jei žmogus taip supyksta, kad užsimąsčiusi nepastebėjau jo, tai ką aš žinau. Neturiu ko ir bepridurti, žinau kokia esu, kokia galiu būti, kaip elgiuosi su kitais. Jei žmogaus interpretacijos apie mane tokios -  lai ir būna taip. Žemiau puola ji, ne aš.

Su Mindaugu nusprendėme, kad pavydas bambą graužia. Ha ha, lai ir sugraužia.

Labanaktis, saulelės :*

Good news. 3

Viskas lyg ir susitvarkė :) Vėl niekur neskubėdama galiu gurkšnoti arbatą, miegoti nesujaudindama pramiegoti atsiskaitymą svarbų, būtinai persiskaityti šitą, nusiųsti aną ar išmokti kitą. O ir su Teisininkėliu reikaliukai taisos.

Šiandien pas Senį barake buvau. Neblogai ten mergiotės mano įsitaisiusios gyvena - jauku labai, gal kaltas kambario išplanavimas? Sumažinta bloko versija. Pažadėjau dažniau užsukti ir KITĄ KARTĄ SU BUTELAIČIU VYNO. Pažadu :)

Kitos naujienos: ryt žada Alina užsukti, o poryt Twitter'io draugelis vienas :)

Tikrai reikaliukai taisosi, nepaisant jau vis greičiau artėjančios sesijos, žiemužės bei Kalėdų rūpestėlių.

Juokai juokais, bet šiandien ryte atsikėlusi baisingai užsimaniau vienos dainos. Štai šios:

Valausi dantis, o kambary dega šviesos, pro langus ganėtinai tamsu [rytas ankstus, apniukęs, o ir langai saulytės nesiekia], burba virdulys, apsimiegojusi su vilnonėm kojinėm šilumoje slankioju ir toks jausmas, kad jei praversiu langą už stiklo pamatysiu baltutę žemę, dideliais kąsniais krentant sniegą... ir... taip jaukiai, žiemiškai pasijutau. gera gera gera <3

Kartasi tikrai laukiu žiemos, ir.. greičiausiai mano svajonės atėjo link to -  aplankė kruša. Ne puošnus sniegelis, bet jau į tą pusę :D

O dabar Labanakt :* Laukia arbata su citrina bei medum ir saldus miegelis. :)

***

O kartais tiesiog nebežinai kas vyksta - pyksti, liūdi, susitaikai netgi su esama situacija, su tuo, kad neesi TAS vienintelis žmogutis kažkam ir staiga viskas pasikeičia...

Vakar buvo blogai, vakar buvo skaudu, liūdna. Guli lovoje, pradedi kalbėtis... apie viską, ir staiga tau pasako, kad nežino žmogus kaip ir kas, kad nežino kam aš jam, kad išvis nieko nežino ir... ir nusuka nugarą. Viskas aišku be jokių aiškinimų iš tokių žodžių, greitai suvoki kam tu tam žmogui esi, kokia tavo vieta jo pasauly. Kas tada belieka – gerklę gniaužiantį liūdesį nuryji, išlipi iš lovos, greitai apsirengi, ir dar greičiau išeini palikdama Jį gulėti. Nebeeini į savo barako „apartamentus“ nes ten per daug snukių – kambariokės, kuri savo buvimu erzina, ir jos draugių. Nesinori, kad kažkas matytų tas pirmąsias reakcijas kaip čia tau šūdinai yra, kaip skaudu. Tiesiog eini į balkoną, susiveiki cigarečių ir sėdi šalty su marškinėliais, ašarom, kurios vis rieda upeliu ir rūkai. Tokiais atvejais baisiai norisi paguodos, tikiesi, kad ateis gal kaltininkas ir pasikeis kas nors, bet taip būna tik filmuose. Iš tiesų – filmai per daug sugadina žmogaus tikėjimą ir realybę.

Barake sunku nuslėpti kas vyksta, o dar sunkiau rasti kamputį, kuriame busi vienas su savo problemom ir liūdesiais... Parašai paskambinti arčiausiai gyvenančiam pažįstamam, kad būtų kam pasipasakoti. Dievuliau, kiek aš vakar verkiau... Geriausia nevilties apimta pokalbio dalis:

-        - ­Tai ateisiu tuoj, pasitiksiu, pasikalbėsim.

-        - Gerai, paimk ta bonkę ir einam taškyt, man px.

Taip ir praėjo mano vakaras su buteliu Martinio, Sprite ir citrina, draugu ir Futurama.

Šįvakar ateina SMS – „Vis dar pyksti? :)“ Ne nu... Žmogus atėjo atsiprašyti. Gailiuosi, kad nemoku pykti ilgai, kad atleidžiu. Man jis patinka, man su juo gera, tik man baisu. Kam aš jam iš tiesų, kada aš galėsiu būti ramesnė?

Bad news 5.

Net ir jam aš nereikalinga. Smagu jaustis šiukšle eilinį kartą.

Geros dienos ;)

Jaučiamas kažkoks švelniai malonus miegadienis. Eidama iš paskaitos, vienintelės, beje, šiandieną, pagalvojau, kad grįžusi namo turėčiau pasikapstyti tarp savo senų lyrikų ir joks sukurti vietelę, gal net pradėti kelti naujas, jei fantazija leis. Iš tiesų, mieguistumas einant per žvarbą nėra taip blogai, per tas 3 minutes spėji pamąstyti ką nuveikti gero ar negero, pasvajoji apie šiltą lovą ir karštą arbatą. Mmmm, o jei dar kas nors apkabintų prie to... pasaka :)

Geros dienos :)

Šiandiena kažkokia tingi. Kambariokė sakė, kad užmigau su PC, muzika ir įjungta lempa. nepamenu, bet tikrai gerai žinau, kad paryčiais kankino košmarai. Šį kartą jau nebe žmonės nutrenkiami traukinių, o kažkokie anglų kalbos egzaminai. Trumpai tariant ne laiku užėjau į patalpą ir likau apkaltinta bei nekenčiama. Kvailystė kažkokia. Bet sapnai yra sapnai, niekas tiksliai negali pasakyti ką jie nusako, jei tikėsime Freud'u tai čia tipo neišreikštos emocijos ir panašiai, jei dar kokia teorija - minčių perdirbinys.. Daug aiškinimų visokių.

Toliau sekė mano rytas. Teisininkiūkštis. Pagaliau jis ateina pas mane ir pavalgo - progresas iš +5 jam. Kalbant apie jį - nesuprantu ko jis nori. Visada tarsi susikaustęs, judesiai neatrodo laisvi... Sako, bučiuotis nemėgsta. Vakar kai naktį kalbėjomės sakė pasakys kodėl... Laukiu.. užsiminė, kad su praeitimi ir meilėm kažkas, bet tai ką žinau. Pati seilėjaus kaip čia dabar viena likau ir t.t., aišku, skauda ir dabar, nes stipriai mylėjau, bet tai niekas manęs taip nevaržo, kad net pabučiuoti sunku ir negera. Kitą vertus mielas jis toks, tik... bijau, kad jam nepatinka tai, kad esu kokia esu - vaikiška. Jei patinku- turės susitaikyti, nes kitokia negaliu būti, apsimetinėti.

Šįvakar PAGALIAU nusiunčiau darbą dėstytojui. neesu užtikrinta, kad viskas gerai - nuvertinu save. atrodo galėjau ir tą, ir aną dar parašyti. Tad visą tai užpyliau alumi. Pas teisininkus, kaip visada. Buvo kelios merginos dar. Lošėm Durnių ir Uno. Taip ir sutirpo vakaras. Tik vėl gi  - Jis. Tikrai nesuprantu, šį kartą jam jau niekas nepatinka, nei kad baksteliu, nei apkabinu, nei dar kas. Tikrai kartais pamanau, kad aš jam tik dėl vieno reikalinga. Vis dažniau pagalvoju ir liūdna. O jei tai tiesa?

Tie vyrai...
Labanakt.

Karolukui reikia patarimo

Karolukas nebeturi jokio mokymosi planu. Aha aha - viena diiiidlė mišrainė ir skubesiai, kurių vistiek nespėju. Toks kąsnelis visko.

Taigi šiandien pažadu:

• sutvarkyti eksperimento REZULTATAI ir REZULTATŲ APTARIMAS sritis
• persiskaitysiu medžiagą rytojaus seminarui [bent jau medžiagą lietuvių kalba]
• NORMALIAI pavalgysiu.

Jei yra pasiūlymų kaip planuoti dieną - laukiu, nes aš nebespėju nieko.

P.S. o kas tai yra miegas ir su kuo jis valgomas?

Lyrika.

Per tyliai per tyliai per tyliai

Šnara auksu ir bronza degantys medžiai,

O buvo laikas kai skaičiuoti buvo klaida...

Dabar per garsiai dainuojamos dainos,

Netyla skambučiai kai ramybės kaina prabanga

O buvo laikas... buvo tada...

Lygiai kaip miršta snaigės ar puodely aušta kava

Arbata gal, nesvarbu – ji mano jaukuma,

Taip dūmas rangos per venas, nes dabar..

Dabar net mano lyrika nebetokia.

[2011 09 28, 01:57]

Bad news 4.

Žinia, kartais sukandame dantis ir susitaikę gyvename taip kaip yra, nieko nedarydami - kažkoks išmoktas bejėgiškumas.

Taip, tai aš. Visą mėnesį tokia tylutė, ramutė, gerutė, pasakanti OK. Tik šiandien sprogusi. Nesu iš tų, kurie taikosi prie kitų sąlygų, ne... jei man diktuojamos man nepatinkančios sąlygos aš joms tyliai priešinuosi, tačiau jei tai nebepadeda būna žodžių mūšiai. Pasakau viską kas man nepatinka, viską kas nepasikeitė, visą požiūrį savo.

Konkretinu – kambariokė. Ji veda iš proto savo nepasitenkinimu viskam. Kodėl man nerūpi ar kambary daiktų daug bus ir jie kurs jaukumą, ar jis bus pustuštis? Taip, būtent, nes man nerūpi kambarys, man rūpi mokslai.

Negaliu mokytis dieną, nes ji miega iki 14 valandos ir neduok Dieve atitrauksiu žaliuzes. Ai nėra čia ką pasakoti... per daug dėmesio kaip pasikėlusiai, savo taisykles diktuojančiai veikėjai.

Tiesiog diena buvo sugadinta priekaištais manęs neįtakotais, man. Gerų 10 cigarečių tarp 3 paskaitų ir diena pakeičia spalvas, nurimsta kokiam pusvalandukui, o šiaip... alinanti diena. Vienintelė paguoda – Mindaugas. Winston‘as prieš miegą ir pasihuginimai 00.00.

Man jis patinka. Net negaliu įvardyti kaip. Daugiau nei draugiškai, bet ir mažiau nei rimto kažkas. Bijau rimtų santykių. Be to ir nelabai gautųsi – mokslai. Ir gerai, ir taip per greitai prisirišu prie žmonių.

Padariau prezentaciją su grupioke pagaliau. „Mąstymo operacijos ir jų raida“. Tuo diena ir baigėsi. Meluoju. Mindaugo hug‘u, trumpu pokalbiu apie tai kaip mano gamintą tinginį įvertino jo vyriška kompanija [barako sąlygom, stingusį senutyje MINSK].

Jo hug‘ai kelia šypseną – pasistiebi, ištiesi rankeles ir atsiremi į minkštą pilviuką, nediduką tokį, kaip meškiuką kokį apsikabini ir pasidaro šilta gera. Kažkokia saugi pasijuntu. Tie teisininkai... Gera gera gera turėti tokį... draugą? Nežinau, branginu tai kas yra dabar.

Labos nakties.

LNK ir 10 litų ypatumai. Pirmas kartas statiste.

Buvau statiste [aha, kažkada skaičiau kas tai tokio laikrašty, bet nemaniau, kad pačiai teks pamėginti]. Šiandien teko padalyvauti LNK laidos „Dainuok jei gali“ 3čios serijos filmavime. Pasikvietė mano kursiokė. Prie MRU atvažiavo autobusas, sulipo būrys, mergiočių ir nuvažiavom.

Užkulisiai  - yay! Pamaniau, kad bus laaaabai smagu. Gerai, iš tiesų mano pirmasis patyrimas, tai todėl kažko tikėjaus gero, bet  tai buvo... Visoji toji „virtuvė“  priminė neįgudusio vyrėjo karalystę, o ir laida, kaip ir dauguma Lietuvoje rodomų laidų [ši nebus išimtis] buvo kažkas panašaus į nebaigtą gaminti mišrainę su trūkstamais ingredientais. Nepatiko, kelios priežastys:  

1. Visai neoperatyvus filmavimo komandos darbas. Kaip pensininkai kokie, o ir dar po 10 kartų perdaro viską.
2. Lėkšti Ramanausko „bajeriukai“, ir perspausta vedėjų vaidyba. Gyvai žiūrint tai dar blogiau nei per TV.
3. Jokio normalaus pasakymo kada filmuojama jau ir panašiai.
4. Kaip galima leisti į eterį dainininkus, kurie nemoka dainos žodžių, jau nekalbant apie tai, kad ne savo dainą dainuoja. Oh c‘mon, prieš tai repetavo gal 10 kartų, ir nesugebėjo išmokti  1 posmelio?  Gėda...
5.  Repetuoti kaip kristi nuo besisukančio disko? Žvaigždutės jau tiek „išpindėjo“, kad net kristi nemoka ant čiužinio?

• Vienas iš televizininkų: „Kriskit ir iš karto traukitės, kad nesusidurtumėte su kitais“,  I. Valinskienė: „Kad aš nemoooookuuuu!“, televizininkas: „Ko nemoki?“, I. Valinskienė: „Krist nemokuuu...“ Moterie, geriau tada bent dainos žodžius išmok...

Žodžiu, ne itin. Suprantu, kad emocijos visada būna perspaustos ir labai netikros Lietuvoje -  nieko nepakeisi, tokie esame, bet bent jau prasakyti kada filmuojama galėtų, nes sėdi, žiūri kaip repetuoja ir staiga jau matai kad laikas ploti ir vaidinti linksmą.

4 valandos su biškiuku ir už tai NET 10 litų. Vau. Jei judintų savo subines tai per 2 su puse laisvai susivyniotų. Ai, dar nudžiugino kibinai. Tai buvo bene geriausia viso filmavimo dalis. Tiksliau pirikūras su kibinu rankoje, plastmasine stiklinėle vandens ir cigarete. Visą šį gėrį reikėjo suvartoti labai labai greitai, dar pati kramtydama gerą kąsnį jau lipau savo vieton.

Dar kas nepatiko  -mūsų „publika“. Kas sugebėjo pririnkti TIEK mergų, o tiksliau vien mergų. Oi atsiprašau tos mažumos -  vaikinų taip pat buvo. KELI.

Kitą vertus nebūtų LNK – visą laiką tarsi iš paskos velkasi visiems. Tik bent jau dainininkėliams užduotys buvo geros parinktos. Jose juokas, nuoširdus, kompensavo nunimusią subinę, skaudančią galvą, tvankumą studijoje ir tuos 10 litų. 

O dabar tikrai šakės. Matiekoj miškas konkretus. Nieko nebesupratau, o momentu norėjau atsistoti ir išeiti.

Dar dalykas -  Gripas puola. Akys ašaroja, nosis bėga, o jausmas tarsi visur pipirų priberta būtų - čiaudau. Žodžiu viskas super :D

Naktinis 2.

Po mokslų prisiminkime senus laikus kai dar mokyklos laikais panašios muzikos naktimis klausydavausi ką nors kurdama, piešdama ar šiaip svajodama. Ir nesvarbu, kad visi tuo metu "svaigo" dėl naujausių Usher ir kitokių veikėjų dainų, mano favoritai buvo Afiša, Atika, Dainuojamoji poezija, ypač Salius Mykolaitis ir Domas Razauskas, kelios Nelly Furtado dainos. 

Už senus laikus prie kompiuterio naktį su žalios arbatos puodeliu, už meilę, tada dar tokią gražią ir taip maloniai skraidančią pilve drugeliais, už pabėgimus pro langą ir pasivaikščiojimus naktimis, už tai kas buvo, kuo pamiršau kaip vėl sugrįžti ir tapti. Už nesuvaržytas svajones, kurios su paskutiniais mokslo metais bėgo ir su studijomis atbuko po sausais įmantriais terminais.

Už tokius vakarus kaip šis, kuriais prisimenu senuosius.

Gyvenimas ir mirtis barake. 5 litų ypatumai

Karolukas serga. Geriu karštą kakavą, guliu lovoje ir pro barako langą stebiu kaip priešais esančio barako bendrame balkone vyrukas geria alų ir rūko. Simpatiškas visai. Bet ne apie jį dabar.

Ką gi pradėkime nuo to, kad prasidėjo mokslai ir baigėsi laisvas laikas. Tiksliau jis kažkoks nebe toks -  jis laisvas, kad papildomai numigčiau ar nueičiau vienam kitam puodeliui kavos ar arbatos pas Teisininkėlį Mindaugėlį, su kuriuo tikrai atsitiktinai susipažinau vieną trečiadienio vakarą per ilgąją kašio pertrauką - pirikūras vyko prie lango.

Iš tiesų daug čia visko, o kartu ir nieko. Gal apie viską po truputį:

1. Augustas tyli, aš taip pat. Bendrauju tik su Alina ir Dainium. Neleidžia mano EGO jam parašyti. O gal reiktų. 

2. Man nesiseka matematika. Tiksliau tikimybės. Vakar paaukojau visą vakarą dėl 7 uždavinių iš kurių išsprendžiau tik 4. Ir tuos vos vos. Kosmosas tęsiasi.

3. Grupės seniūnė - ne itin. Ne man vienai, bet visi tyli. Toks jausmas kad jai giliai nusišikti, o mačiau kaip seniūnai viską tvarko.

4. SERGU. Damn yeah. Šiandien pradėjau jau čiaudėti -  laukime pablogėjimo, nors.. Gerkei jau ir taip gili šikna, bet nieko, aš stipri moteris -  ištversiu viską :D

5. Mindaugėlis - realiai nė nesuprantu jo. Vieną dieną patinku jam, kalusia kada grįšiu iš namų ir t.t., o kartais gulime, sako, kad aš labai vyriška, kad dar kažkas... Tai jei kažkas nepatinka niekas nelaiko -  kokio velnio čia gumą tempia. Dar vienas motyvas parašyti Augustui. Arba.... Arba susitaikyti su būsima senmergės dalia.

Ej chebra žinot ką? Pasirodo savaitę galima studentui išgyventi ir su 5 litais. Prisilupti belenkaip per savo b-day [aj taip, jis buvo rugsėjo 14. Nedaug kas pasveikino.], atsirgti visas kašio varžybas su alum ir traškučiais, pavalgyti valgykloj. Na žodžiu -  tikrai įmanoma. :D

Tai tokios žinelės, bėgu toliau graužti mokslo granito. Čiau braškės ;]*

Kosmosas 1.

Ką tik pabuvau kosmose. Taip taip -  MATEMATINĖ STATISTIKA IR STATISTINĖS ANALIZĖS METODAI. Pievos uogos ananasai...

Nušaukit mane, užmuškit, pakarkit, sudeginkit ant laužo. Nieko nesupratau. Na gerai, perdedu - truputį supratau, o jei tiksliai tai mažąją dalį visos paskaitos.

Iš tiesų aš laukiau matematikos, kol prasidės visokie skaičiavimai, tačiau nesitikėjau tikimybių. Jų niekada nemokėjau, o dabar -  vargas man. Damn, už ką?

Einu nusipiešiu kelis NASA erdvėlaiviukus savo matematikos sąsiuviny ir Žemę, Mėnulį, bei kelis palydoviukus prie lovos ant sienos.

Good news 2.

Kartais sutinki tokių žmonių, kurių nesitiki sutikti. Taip apibūdinčiau savo savaitę. Savaitę barake.

Žiūri krepšinį, išeini parūkyti, sutinki draugų, kurie vėliau tavęs sugrįžtant iš namų laukia. Damn sooooo good.

Smagu ateiti ryte ir gauti kavos, smagu vakare ateiti arbatos, smagu parūkyti drauge išeiti, smagu kartu lupti ir pjaustyti svogūnus virtuvėje. Visai nebaisūs tie teisininkai. Vat tik vienas bet... Bet man ilgu Augusto dar vis. Nė nežinau kaip jis, nei ką, o norėčiau. Draugai sako, kad pamirščiau tiesiog ir toliau gyvenčiau, o aš negaliu taip lengvai, aš dar pakovoti linkusi. Aga, kvailutė šiuo atveju esu, tačiau ką padarysi, pasitaiko kai rūpi. Kitą vertus yra palaikymas šioks toks. Kol kas gera kaip yra - barake, su keliais naujais draugais. Taip viskas atitolsta, nublanksta, dingsta kas negera.

Lietingasis antradienis.

Prasidėjo lietūs. Šalta šlapia, o ir šiaip nemalonu. Pradeda skaudėti galvą, beprotiškai migdo, o jei ne - žiovulys kamuoja. Nieko nepakeisi - prisitaikyti reikia.

Universitete paskaitos taip nuobodžiai slenka.. Kadangi įvadinės.. Kambariokė ne pyragėlis. Kartais norisi grįžti ir jos nerasti, bet ji visada yra. Užknisa kaip prie blogos dienos prisideda kokia nors replika. Nuo 2 pakelių iš po šeštadienio beliko 4 cigaretės. Super. O ką daryti? Užkniso? Pasidarai kavos ir balkonan su ciziuku. Nėra ką veikti? Vėl gi... Reikia baigti šias nesąmones.

Šiandien baisiai galva įsiskaudėjo, o dar ne gana to skauda kojas žiauriai. Toks vienas didelis skaudulys esu. užknisa būti motera... nors... Kai kada tai turi didelį privalumą :) .

Kas dar girdėti mano fronte? Buvo Alina. visios temos kaip visada -  apie viską ir sueina ties Augustu. Damn. Vat ir įsisvaigimas. Na bus kaip bus :)

Internetas streikuoja tad kažkur prapuolė pusė posto. Trumpai tariant ten buvo apie vakaro planus :)

Bandelė su cinamonu, kavos puodelis, siaubo filmas su kambarioke [pasikvietė, keista net] knyga atsargai ir miegelis.

Saldžių sapnų, pasauli. :]*

Naktinis.

Pirmosios dienos universitete. Vakarais krepšinis. Kažkas padedančio atitrūkti nuo kasdienybės  ir negerų minčių. Daiva ir Alina -  jei ne jos -  ar dabar nežinau net ką daryčiau. Padeda prasiblaškyti, atsimerkti plačiau, judėti pirmyn. Pozityvios emocijos iš jų ateina mano adresan :)

2 pakeliai cigarečių. Kelios išdalintos, o visa kita mano darbas. Iš 40 beliko kokių 14. Nuo sekmadienio ryto. Žinau.. Negerai, bet tai ramina. sumauti ramina.

Ne itin gerą kambariokę turiu - labai kertasi mūsų interesai, arba abiems PMS -  nesuprasi. Šiaip kambariukas mano Bendrabučio visai nieko, numesiu nuotraukytę kada ;) šaldytuvas kaip traktorius burzgia, bet viskas super :)

Grįžkime prie emocijų -  Lietuva -Ispanija rungtynės Siemens arenoje stebėjau tarp begalės sirgalių -  nerealiai geras jausmas būti dalimi visos tos masės -  iki tol man dar neteko nieko panašaus daryti. Šįvakar palaikymas buvo bute su kompanija žmogučių -  su Daiva užkrėstos vakarykščio atsidavimo savo šalies komandai šūkavom su alaus bokalais.. Mmmm. Pradedu suprasti krepšinį. O už pradžią dėkui Augustui. :)

Kalbant apie jį - aš dėl jo viską galėčiau padaryti. Tą patį rašiau ir Alinai. Nežinau kiek tai skamba įtikinamai, tačiau, aš tikrai tvirtai žinau ko norėčiau ir kada man gera. Tam man nereikia nei sexo, nei prisigert kaip tapkei, nei apsiuostyti, nei dar ką -  pakanka būti drauge. Ilgiuosi vis dar jo... Tik žinau, kad jam jau geriau. Be galo nudžiugau sužinojusi tai.

Pirmieji mieguisti linkėjimai rugsėjo proga :)

The last day of summer.

Ir ji atėjo. Klausiausi ir su šypsena prisiminiau ką nuveikiau šią vasarą, kokių žmonių sutikau, ką pamečiau.

Atėjo tokia mintis. Graži: Su išeinančia vasarą išeina ir gražūs dalykai palikdami po prisiminimą. Taip ir mano vasaros berniukas išėjo. Sentimentalu. Gerai, kiek grauduliukas gerklę graužia, neslėpsiu, bet ne todėl, kad pykčiau ar dar ką. Tiesiog geri dalykai kartais pasibaigia ir palieka tik šiltą prisiminimą :)

Šypsausi vos prisiminusi kaip gaminome, kaip jį sutikau, kaip kaljaną prie upės traukėm, kaip pokerį lošti mokė, kaip senukas žiūrėjo, kaip persirenginėjau lietuje, kaip pirmą sykį pasibučiavom, miegojome, šventėme, rūpinomės vienas kitu negerai pasijutę, apsipirkinėjome, kalbėjomės, užsnūsdavau žiūrėdama filmą jam ant peties, kaip kutendavome vienas kitą iki tol, kol ant grindų pavargę gulėdavom, kaip prie jo alaus negalėjau gerti, kaip nuostabiai praleidau vasarą ir kokį didelį pėdsaką paliko :)

Ne, tai nėra ilgesys. tai gražios akimirkos. Tiksliau - pačios ryškiausios. Susitaikiau, kad viskas pasibaigė, nusišypsojau dar kartą ir su rudeniu keliausiu pirmyn :)

Ačiū, Augustai, už šią vasarą :]*

Good news.

Kai prasiblaškai viskas atrodo kitaip :) Svarbiausia išsikalbėti, o tada ką nors paveikti, pasižiūrėti į situaciją iš gerosios pusės :)

Karštutėlė pirtis ir susitikimas su seniai matyta klasioke ir jos draugais - SUPER. Nereikia nė apsimetinėti, kad viskas gerai. Taip ir yra :) Be to dieninis pokalbis su kambarioke buvusia padeda ;) Aišku dar paskaudės, bet... Atsigausiu. Ryt laukia daiktų krovimas ir poryt VILNIUS. Atitrūksiu :)  gera jaustis gerai.

Kas bus tas :) Man jis vistiek rūpi, tačiau dabar jau nebežadu gailėtis. Praleidau gerą laiką su juo ir turiu tik gerų prisiminimų :) Vasaros romaniukas :) Mažas gražus ir saulėtas kaip praėjusi vasara :)

Rytas, kai atsikeli ir suvoki, kad nieko nebėra kažkoks kitoks. Prabundi ir kiaurą dieną guli. Nesinori nieko. Atrodo nutrūko kažkas. Nebesijaučiu gyva, laiminga. Kuo toliau tuo labiau įsitikinu, kad esu praradimų žmogus. Nemoku šalia savęs išlaikyti žmogaus. Per daug naivi esu. Bet... Aš noriu pakovoti. niekada to nedariau, nežinau ar net verta. Bet noriu. Nes buvau laiminga.

Taip, žinoma, aš esu per daug skysta, kad ištrinčiau jo numerį ir kitus kontaktus, aš žinau puikiai, kad vistiek jam parašysiu, kad leisiu jam
pasijusti visišku nugalėtoju. Damn. Ko tik žmogus nepadarys dėl to, kad jam daug reiškia.

Sėdžiu dabar tokiu bejausmiu veidu, tarsi laukčiau kada tos 2 dienos praeis. Taip, iš tiesų taip ir yra, bet... Ką aš dabar Vilniuje darysiu. Man dabar šlykštu sugrįžti ten gyventi netoliese. Netoliese ten kur leidau visą vasarą, kur taip gera buvo ir smagu būti. Eina sau kaip nesmagu. Žinau, aš labai emocionali esu, bet kuo toliau tuo blogiau man sekasi būti su kažkuo.

Aš nemoku būti viena. Aš negaliu paprasčiausiai. Man reikia žmogaus šalia. Ne tik, tam kad jausčiausi saugi, reikalinga, bet ir tam, kad tobulėčiau. Kitaip aš negaliu nei veikti ką, nei noras domėtis kažkuo yra. Daržovė tokia. Man reikia paspirties, kuri yra žmogutis.

Buvo Mažas vėl buvau pradėjus groti, piešti, jo nebėra - aš nebenoriu nieko daryti. Aš nebenoriu net mokytis. Grįžti į universitetą. Tiesiog jaučiuosi šūdinai.

Šūdiniausia, kad neturiu draugų. Su laiku visi atkrito. dar šūdiniau, kad labai atsirenku su kuo bendrauti noriu. Ir tada lieka tokia maža saujelė žmonių. Iš tos saujelės lieka vienas. Ir kai jo nelieka tada aš tokia.

Man labai sunku..

Bad news 3. Mažė be Mažo - nekažką.

Nesinori per daug aiškinti, bet išsikalbėti reikia. Jaučiuosi niekuo. Kažkokia tarsi išnaudota... Gal todėl, kad miegojome? Gal kad tiek laiko savo jam dovanojau, gal kad eilinį kartą lieku viena. Kaltinu tik save... Tokia jau aš. Nežinau ar verta..

Kalbėjausi su jo drauge/kaimyne Alina. Taip gavosi, kad ji žino šitą situaciją. Ne todėl, kad aš pradėjau pasakoti pati, o kad priėjome prie to. Ir aš nepasikentus leptelėjau "Nenoriu kalbėti apie jį". Viską suprato... Tiek man tiek jai tai nesuvokiama. Ilgai plepėjom, svarstėm... Tikiuosi ji nuėjo ir vožė jam nuo manęs. Pikta. Bet...

Taip noriu, kad jis sugrįžtų. Man gera buvo su juo. O dabar.. Nepamenu kada paskutinį kartą tiek verkiau. Kiaurą dieną. Man jo jau dabar trūksta.

Aj negaliu. Per daug emocijų. Per daug šoko, per daug... Noriu berniuko atgal... Mažas, man sunku bus vienai....

Myliu tave...  Mažė be Mažo - nekažką..

.

Išsiskyrėm.

Bad news 2. [kai po gero artrodo bloga]

Ir kodėl po gerų dalykų nutinka negeri? Tarsi kas tyčia likimą taip klostytų.

Vakar: Berniukas, aš, jo draugai, smagus vakaras prie kaljano bežiūrint krepšinį. Alus, kelios cigaretės. Atrodo normalu. Vėliau po prieš tai gamintų pietų likusių indų bei virtuvės tvarkymas kas kelias akimirkas glebesčiuojantis. Įprastas reiškinys. Gaminant, pagaminus, tvarkantis. Vėliau puikiausias metas - lieki dviese. Esi tik su tuo žmogeliu ir tik jo.

Po viso gerumo prasideda negerumai. Pirmasis jų pokalbis. Atrodytų niekuo neypatingas, tiesiog atvirai apie praeitį. 4 ryto prie kaljano, su paskutinėm skardinėm alaus. Pokalbiai apie santykius. Pokalbiai apie tai kodėl jie buvo tokie ar anokie. Vienintelė frazė įstrigusi ir neduodanti ramybės gąsdina. tai buvo apie tai kad mano santykiai trumpiausi pusmetį trūko, o jis, kaip pats teigia "neturėjo normalių". paklaustas kodėl atsakė, kad "atrodytų, viskas puiku, bet staiga atsibosdavo, ne tas pasidarydavo". Nuo tos akimirkos pagalvojau kaži kada jam atsibosiu. Sutrikau, bet iki pat šiandienos vakaro nieko nesakiau. Bet.. kuo toliau tuo sunkaiu darėsi tverti tą įkyrią frazę..

Iš čia išplaukė antrasis negerumas. Kadangi esu smalsi, pasiklausiau kaip kaime sekas [išvyko] atsakymo nesulaukiau, paklausiau kaži kas nutiko, kad neparašė nieko ir labos nakties palinkėjau. Tegavau tiek: "Labos nakties... Na. man reiki normaliai pailsėt ir lb gerai viską apgalvot..". tiek. Bet ej ej ej. Ką apgalvot?

Nuojauta negera kankina ir nežinia ką galvoti. Nenoriu šio žmogučio netekti... Jis yra vienintelis po Saulės sutikta žmogutis, kuris beprotiškai traukia, kuris man beprotiškai patinka, su kuriuo TIKRAI norėčiau būti.

Gal tiesiog moteriški svaigimai paranojiminai čia? Tikiuosi, o jei ne? Damn, tas apgalvoti ŽUDO. Norisi verkti. Neramu.

Kai tai yra nusišikti net, kad savaitgalį Pure Future. Nusiškti, kad galėčiau su juo keliauti Į Observatoriją su Juo, jo broliu ir mergina bei tėvuku. Dabar tai nebeimponuoja. Dabar net nusišikti kad sekmadienį turiu pasiūlymą lėkti į Kačerginę.

Atsibosta laukti. Tiksliau tas jauduliukas, kuris auga pilve ir ištirpsta po visą kūną, pradžioje būna toks malonus, o vėliau užknisa. Vėliau jau jis nė velnio nesmagus, pradedi labai dvejoti, prisigalvoji nesąmonių ir panašiai. Nes lauki. Tikiesi.

Damn, taip norisi pasakyti tą žodelį iš M raidės jam, bet taip nesinori, kad jis taptų švaistymusi ir prarastų vertę. Dabar  kaip tik laukiu kada ten daktarė ateisi ir jį išspirs iš palatos namo, tada galėsiu ramiai atvažiuoti, stipriai apkabinti, pabučiuoti.

Atsiprašau... Ir vėl svaigstu. <3

Ilgas, piktas ir gauruotas

Bus labai daug kalbų apie "žemiau bambos aukščiau kelių", bet ne todėl, kad pasidalinčiau su kuo nemiegu ar miegu, bet tam, kad išreikščiau nuomonę apie tokius dalykus, ir labai dorovingus tėvelius, mokytojus, senelius ir šiaip "lievą", nesveiką, neadekvatų požiūrį į NORMALIUS [pabrėžiu] dalykus.

Taigi, šio vakaro "vinutė" buvo berniuko žinutė, man prakalbus atviriau apie TUOS ir panašius reikalus: "[...] dar neteko tokios panos kaip tu sutikt... Kad bent jau blaiva taip laisvai kalbėtų", (n-18 temomis). Heh.. na,  tokia jau aš esu -  neprikimšta visokių paistalų. Man visos tos temos susijusios su sexu, lyt. organais, malonumais, arba, jei kam maloniau, TOS temos nėra kažkas gėdingo ar nepadoraus, tai natūralu. Tik reikia žinoti kada galima apie tai prabilti, po kiek laiko ir kiek atvirai.

Na tai kodėl mes laisvai galime kalbėtis apie rankas, kojas, akis ir kitką, o jau pvz. penis ir visa kitą yra nepadoru. Juk tai toks pat organas kai ir visi kiti. Galų gale kodėl galime paprastai nagrinėti virškinamojo trakto funkcijas, sudėtį ir t.t. galų gale kaip maistas virškinamas? O jei jei žemiau bambos reikalai keliauja tai jau amen -  mokytojai mikčioja ir raudonuoja, tėvai išvis tyli. Aš abejoju ar, pvz. moters, reprodukcija yra bent šimtadaliu tiek šlykšti savo funkcijom ir sudėtimi organų, kiek virškinamas maistas. Kitas dalykas, kodėl mes galime laisvai kalbėti apie tai kas mums patinka, malonu? Kodėl jau nepadoru pasakyti kaip mums maloniau apačioj? Kaip labiau patinka? Juk tai irgi pas pats kaip pasakyti, kad mums labiau patinka vaniliniai nei braškiniai ledai, kad mums patinka labiau kai esame giriami, o ne peikiami, kad nepatinka tas ar anas.

Dar dalykas toks, kad tai išvis turi būti normali tema, juk nuo jos didele dalimi priklauso ir mūsų sveikata ir gyvenimo kokybė. Jei kažkas blogai, mes dažniausia tylime, mums baisu pasakyti ir t.t. Kodėl? Nes, neduok Dieve, kas su žinos, išgirs, juk tai TAAAAAAAAAAAAAAAAIP nepadoru, juk TEN kažkas negerai nes jau prisidirbo kažkur kažko. Fuck it. Žmonės, gyvenam, jei kažkas negerai negalima palikti ir tylėti. Juk ne vien nuo nesaugių santykių ar dar ko galima apsirgti. Pasiskaitinėkite straipsnių -  pilnas internetas.

Aš atvira? Blemba, čia jūs akmens amžiuje gyvenat. Ir kas čia blogo kalbėti? Reikia domėtis. Ne tik savimi, bet ir savo žmogučiu.

Juokingiausia, prisimenu, dar mokykloje buvo: biologijos pamoka, berods 12 klasė, nepamenu tiksliai [ot tai tau per metus pamiršau], ir vadovėly VISI TIE REIKALIUKAI tema. Mokytoja: "Tai vat pasiskaitykite patys" palenkė galvą ir sėdi, o ten gal 10 eilučių teksto ir tai sauso, nė velnio neatsakančio į mokiniui galinčius kilti klausimus, tuo labiau į savarankišką pasaulį keliaujančio. O jau amžiuje moteris. Smagiausia, kad nuskambėjus atviram klausimui apie orgazmą, ji tiesiog išėjo iš klasės. Taaaaaaip, mokykloje mus ruošė gyvenimui. Ir esu įsitikinusi, kad panaši istorija daug kur.

Dar kitas dalykas yra bobučių laikų pasakos, kad viskas kas aukščiau kelių žemiau bambos yra blogai. O kai paklausai tai ne vieną buvo ant šieno užsivertę ir ne po kartą. Jos ten ir su Jonu ir su Petru ir dar kokiu Kaziu... Vartėsi jos ten visos kol vieną dieną neprisprogo. O ir laikai kiti buvo - nei apsaugų kaime kokiam, o juk dauguma mūsų senukų iš kaimų, nei kas žinojo, kad apsaugos kokios yra. Štai ir kalba prisprogusios, po 20 vaikų prisdariusios, kad blogai, vaikai, yra jau net kalbėti apie TAI. Taip ir tėvus mokė sovietų laikais... Tai tėvai vis nesiryžta arba sunkiai ryžtasi pasikalbėti su vaikais. Pati apie mergaitiškus dalykus sužinojau toli gražu ne iš motinos. Ji ir dabar keičia temas vos pradedu apie tai kalbėti.

Dar va ir kunigėliai su savo nuodėmėm jau vien apie mintį. Prabilo tie, kad nė papo laikę nėr. Galiausiai pedofilais tampa. Ir tai jau normalu. Dievulis atleis, o jau jei pakalbėsi kaip kam maloniau, kaip kas skuta ką ar ne - pragaras tau iš karto.

Tai vat tokie išvedžiojimai kodėl gi lieku LAAAAAAABAI DRĄSIOS PANELĖS etikete ant kaktos. Ir man nė kiek nei gėda, nei nesmagu, nei ką. VISKAS TAI YRA N O R M A L U.

Dienos naujienos. Laimė pabūti kartu.

Ir žinote ką? Aha aha, ji tai padarė - ji aplankė savo berniuką, nes jis jaučiasi geriau. Yeeeeeeeeeah ! Kokia gi laiminga dabar esu, kad pagaliau, po savaitės pertraukos, vėl galėjau jį pamatyti, apkabinti, pabūti [gaila, neilgai, arba bent jau taip atrodo]. Tiesiog nepakartojamas jausmas būti šalia žmogučio, kurio taip ilgu buvo visą laiką. Ir tos kelios valandos praleistos palatoje greitai prabėgo.

O dabar smulkiau apie viską.
Naktis. Grįžau apie 00.30 truputį alučio pavartojusi. Gi krepšinis buvo - ar galima kitaip. Motina jau sėdėjo mano kambary prie sacionaraus ir vėl gi susirašinėjo [grįžta iš antros pamainos ir prie pc... jooo]. Kadangi žadėjau pusbrolį į "Regitrą" palydėti tai anksti keltis turėjau, o motina dzin, ji sėkmingai iki pat ryto PRAŠNEKĖJO su kažkokiu asilu iš UK. Vadinasi, miego nerasta. O dar tas alus truputį užtroškino tai visai...

Gerai, pamaniau, tiek to, autobuse pamiegosiu, iki Vilniaus juk gera valanda kelio, bet kur ten... Pražiopsojau visą kelią į dangų. Beprotiški gražūs debesys buvo, o dar tekanti saulė labai gražiai juos apšvietė. Visada dievinau vaizdą, kai sunkius pilkus lietaus debesis nušviečia geltona saulė. Atrodo pasakiškai viskas.

Rytas."Regitra" ir dar karta sumautas pusbrolio pasirodymas praktikos egze. Žmogeliui reiktų mažiau jaudintis. Skuba... Gaila man jo. Tačiau, kad ir kaip liūdna buvo matyti, kaip jis nervuojasi guodė mintis, kad tuoj tuoj pamatysiu savo bernioką. :) Tad nulydėjau pusbrolį stotin, o pati iškeliavau ieškoti kur yra ta Birutės g.1. Ir čia prapliūpo lyti. Šalta šlapia. patinka lietus man, tačiau ne tada kai mirkstu jame. Skėtis menkai tepadeda...

Kiek džiaugsmo buvo pamačius vyruką savo :) O dar tokį apaugusį -  savaitės laiko barzdelė jam tinka. Ir net labai, beto nėra ežiukas -  nesibado.  :D

Ok. O dabar smagiausia dalis.
Atėjo seselė suleisti vaistų berniukui. Su švirkštais. Maniau išgriūsiu vietoj. Kaip nebuvusi ligoninėj tai maniau, kad durs, o suleido į tokį daiktą ant rankos, kuris vadinas kateteris ar kažkaip taip. Vėliau man berniukas papasakojo kaip ten jį įdeda/įkiša. Vienu žodžiu fuuuuu. Subadė mano vyruką ;(

Beje, mano berniokas pošlas. Kai nematė kiti palatos draugai - senukai dėdulės su kuriais jis "gyvena" apgraibaliojo mane. Šiknius. Maniau vėliau atsikeršysiu, tai kai lydėjo iki durų tuščiu koridoriumi gnybtelėjau ir aš jam jo apvaliąją, ir ką manot. Tuo momentu išlindo vienas iš tų senukų. Truputį gėda, o kaip berniokui dabar įtą palatą grįžti? :D

Kalbant apie dabar. Atsikėliau visai neseniai-  miegojau visą likusią dalį dienos. Lietus kaltas kažkiek, tačiau dabar gan prastai jaučiuosi..  Tikrai ne nuo lietaus. Ar tik nebūsiu peršalusi. Ir atrodo, kad temperatūros būtų, tik vat termometro nerandu...

Dabar saldžių sapnų, einu toliau ilsėtis. Ir laukti trečiadienio, kai mažiuką mano paleis ir galėsiu jį visą visą pasisavinti :)

Mažutė

Ir taip gera iš tiesų... Baisiai baisiai gera jausti, kad vis dėlto rūpi.

Šį vakarą turėjome pokalbį apie tai ką galėtume padaryti dėl kito žmogaus, kas yra pavydas ir kodėl jaučiuosi kvailai.

Žmogutis prisipažino, kad taip pat kaip ir aš yra pavydus. Gal net gi labiau nei aš. Vertinu tokį dalyką kažkuria prasme, tačiau kartu ir neramu - o kas būtų jei jis pamatytų mane su kokiu draugu, ar jau skandalas būtų, o gal vieną dieną sprogtų už visą visą laiką? Reikės išsiaiškinti :) Mano atveju viskas iš karto pasakyta. Esu tiesmuka: pamatau - pasakau. Taip geriau nei kaupti savyje.

Taigi sekančios vakaro temelės reziume. Tai kodėl jaučiuosi kvailai? Esu per daug atvira. Per daug nuoširdi. Tiesiog atversta knyga. Žinoma ne visiems. Tik tiems, kuriuos pasirenku bendrauti. Jų vienetai...

Paskutinis vakaro dalykas. Kadangi labai atsirenku su kuo bendrauju, man sunku susirasti ir žmogutį, nes žiūriu į viską rimtai labai. Tačiau atsiradus tokiam, kuris traukia mane labai labai aš dėl jo galiu padaryti bet ką. Jau nekalbu apie meilę... Tačiau... Paklausta ką galėčiau padaryti dėl jo atsakiau: "Galbūt aš geriau darysiu? Darbai kalba daugiau nei žodžiai." Tiesiog... Negaliu dar pasakyti, kad viską, bet negaliu pasakyti ir nieko. Viskas ateina su laiku. Tik... dažnai sau esu kaip šuniukas, kuris turėdamas savo šeimininką tarnauja jam kas benutiktų. Pasidarau priklausoma nuo to žmogaus. Net noriu tokia būti, bet... Jei aš atgal negausiu tuo pačiu - kandu. Skaudžiai. Tiesiog noriu būti mylima.

Šį vakarą pavadinta buvau mažute :)* . Taip miela buvo. Paprasčiausias sms, o aš tirpstu kaip balutė. Mažutė... Mielas berniukas, kuriam labai smalsu ką dėl jo galėčiau padaryti.

Ilgesiukas.

Iš tiesų, koks keistas jausmas yra ilgesys. Tuo labiau, kad jis neturi vienos kažkokios formos, būna ir skaudus, ir viltį teikiantis, galima sakyti, džiugus, ir dar daug visokio. 

Savo ilgesį kaip įvardinti -  nežinau. Pasiilgau savo berniuko. Atrodo jei tuojau pat negausiu jo apkabinti uždusiu, numirsiu, nebūsiu. Pradeda gerklę graužti, tarsi tuojau verksiu. Ir širdutė spurda. Nebepamenu kada paskutinį kartą nuo Saulės taip jaučiausi. Čia, net gi smarkesnis jausmas užpuola. Toks geras... Su virpuliuku.

Greičiau jį paleistų iš ligoninės... Taip noriu apkabinti, pagaminti ką nors, pabūti šalia. Neleidžia jis aplankyti... O taip norisi... Sakė, penktadienį jau paleisti žada, džiūgauju :) Rimtai įsimylėjau :D

Skaitaliukas 2. Arundhati Roy "Mažmožių dievas".

Arundhati Roy "Mažmožių dievas". Ganėtinai sunkiai sekasi skaityti. Vienu kartu praryti bent jau man nepasisekė. Tik mažais kąsneliais, po truputėlį.  Pasakojimas labai nenuoseklus, labai šokinėja, tačiau tikrai įdomu skaityti apie šalį, apie kurią tiek mažai žinome. Indija.

Nepaisant viso šokčiojančio siužeto iš dabarties praeityn, tada vėl atgalios kas kartą pasiėmus šią knygą jausmas toks tarsi medituotum skaitydamas. Bent jau man tokį įspūdį palieka. Manau, kad tai dėl rašymo stiliaus. Plauki per gamtos aprašymus, kurie aprašyti labai vaizdingai ir nereikia didelių pastangų, kad įsivaizduotum, bandai sekti veikėjų gyvenimus, kurie labai retai panašūs į tai ką matome filmuose apie Indiją, jų šalies papročius, suprasti pagrindinių veikėjų - dvynių Esthos ir Rahelės gyvenimus, savijautas.

Bad news

Dabar esu pikta. Kodėl, paklausite?  O vat todėl, kad mergina esu. Noriu papsichuoti. 

Gerai jau gerai -  pūslelinė užpuolė. Pirmasis pranašas, kad peršalau. Baisiai nervina, baisiai nieži, baisiai atrodo. O ką daryti su ja nežinau. Tepaliukai visokie gal ir nieko, bet vistiek greitai nepanaikinai, o ir užsitepus juos vaikščioti - vaizdelis nekoks. Pleistriukai? Baikit juokus. Vaistinėje tai kas brangiausia įkiša visada. Sakot, o kur liaudies metodai? Žinot, kartais apie juos geriau nė nežinoti. Tai vat.

Įtariu, "peršalimo pranašui" [per gražiai aš čia tas sumautas pūsles vadinu] įtakos turėjo mano nuostabusis savaitgalis su mano nuostabiuoju berniuku ir dvejais jo nuostabiais kaimynais [mergytė jie berniukas jei ką], kurie, kaip įtariame romaniuką suka tik to neparodo atvirai :D Na, arba nusilpusi imuninė sistema. [Hate u.]

Taigi reziume:

• Dabar apsitepusi sėdžiu tepaliukais, geriu arbatą su daug citrinos skiltelių, kad tik neapsirgčiau labiau.
• Apie savaitgalį papasakosiu vėliau. Daug ten visko buvo :D

1-asis neveikimas. Sfera.

Pagaliau laikas atėjo apsidalinti tuo, ką darau kai nėra ką veikti.

Pirmasis mano nieko neveikimo rezultatas yra sfera, kuri, mano manymu atrodo labai įspūdingai. Visada šitą kurinuką vadinu keisčiausiu savo darytu darbeliu, jau vien dėl jo schemos. Ką galiu pasakyti -  paprasčiausia yra ją atsispausdinti ir sulankstyti taip kaip parodyta. Kitu atveju išlieka didelė tikimybė, kad neišeis tobula [savo kailiu patyriau]. Beje, tos žvaigždutės - jos rodo, kad reikia suklijuoti dalis.

Štai čia dar pasižiūrėjimui.

Skaitaliukas 1. Shoko Tendo "Jakudzos mėnulis. Gangsterio dukters atsiminimai"

Sudorojau Shoko Tendo "Jakudzos mėnulis. Gangsterio dukters atsiminimai". Draugė paskolino. Tikrai beprotiškai įdomiai parašyta. Labai lengvai skaitosi ir... Mane sukrėtė. Skaitau ir negaliu patikėti, kad žmogus gali tokį gyvenimą išgyventi, kad iš tiesų tokie dalykai būna, kad kitų įtaka gali žmogaus gyvenimą valdyti smarkiau nei jo pačio protas. Narkotikai, meilė smurtas. Momentais net skaityti baisu, jau nekalbu apie įsivaizdavimą kaip turėtų viskas atrodyti. Keista ir įdomu bandyti suvokti autorės gyvenimą. Šią knygą dedu prie savo favoritų sąrašo.

Iš viso, japonai moka rašyti. gerai rašyti. Tai mane žavi, tačiau ši knyga pranoksta net Harukį Murakamį. Čia nėra įmantriais žodeliais papasakotos istorijos. Paprasti, aiškūs sakiniai, ir, savarbiausia, atvirumas. Taip kaip yra. Štai kokia mano nuomonė. Super.

Šaltinis: http://sakuratan.biz/azlink/trends/q/%E6%9C%88%E6%A5%B5

Apsireiškė.

Ai, spėkite, kas vakar apsireiškė? Taip taip, mano simpatulis. Su pasiteisinimu, kad važiuojant į kaimą išsikrovė telefono baterija, o įkroviklio nepasiėmė, kadangi pamiršo. Ir va tikėti ar ne? Kad ir kaip pykčiau -  patinka jis man. Abu apsimetėm, kad nesiunčiau sekmadienio pavakarę krūvos piktų žinučių, kad nebuvo jose nei mintelės, kaip nenoriu jo daugiau akyse matyti, kaip aš jam nerūpiu jei vis neparašo nei atrašo ir panašiai. Et... Gal truputį per daug rimtai į viską žiūriu ir labai labai skubu...

Tiesiog kartais geriau viską iš karto sužinoti, paskubėti ir nudegti mažiau, nei neskubant po ilgo laiko. Taip mažiau skaudės...

Vis dėlto ši mergiotė truputį įsimylėjusi. Ir truputį ieškanti problemų... :)

Prasta naktis

Dieve mano, tikriausiai tai buvo pati blogiausia naktis mano gyvenime.

Pirmiausia, negalėjau užmigti. Vis atrodė, kad katė po kambarį vaikšto, tai šiaip kažkaip nesmagu buvo. Žinot, kaip mažiems vaikams pradeda vaidentis, tai ir aš taip jaučiausi.. Tikrai nesmagu. Kažkoks nesaugumo jausmas apima vos užmerkus akis. Todėl.. Gerai, žinau, kad skambės juokingai, tačiau miegojau su įjungta šviesa. Tiksliau mini staline lempa, kurią dažniausiai naudoju kai skaitau naktimis. Tingu juk keltis iš lovos ir keliauti į kitą kambario galą išjungti šviesos, o čia -  viskas šalia.

Antras dalykas -  sapnai. Du neaiškūs, baisūs, siaubingi ir šlykštūs sapnai. Apie vieną jų net pasakoti nesinori. Paskutinį kartą taip prabudusi kaip rodo filmuose - suprakaitavusi ir išsigandusi pašokti iš miegų, buvau vaikystėje. Tikrai jausmas ne kažką - baisu vėl užmigti, o baisiausia jei užsimerki ir sapnas toliau tęsiasi. Dievuliau, pragaras..

Trečias dalykas - pabudau baisiai anksti. Buvos apsiniaukę, krapnojo lietus. Mano mėgstamiausias oras. Tik pasidariau arbatos ir vėl užmigau. Dabar vaikštau kaip zombis. Jaučiuosi per ilgau užsimiegojusi ir ne gana to dar tie sapnai vis šmėkščioja nuotrupomis prieš akis. Džiaugiuosi, kad netikiu jokiais sapninkais, nes tikrai bijočiau ir žiūrėti. Vienintelis dalykas, kuriuo pasitikėčiau kažkiek, be to labiau moksliškas nei visokie bobučių spėliojimai -  Freud sapnų teorija.

Twitter meet'as

Vakar teko sudalyvauti Twitter "chebros" pirmąjame meete, kuris, kiek sklido tylios kalbos, galėtų virsti tradiciniu. Kaip ir priklauso man - pavėlavau beveik visa valanda, tad pačio smagumo, kai lauki ar bus daugiau žmogučių, nemačiau ir nejutau. Bet aš, aišku, kaip visada turiu pasiteisinimus tam:

1. Mano traukinys atvyko 20:50 [jau -20min]
2. Nuėjome per toli su draugu, nes nepastebėjome Kėdainių gatvės žyminčio užrašo [dar -20min] (o dar sakė, kad žino kur eiti reikia - tie vyrai....)

Dalelė mūsų kompanijos.

Taigi... :

Pirmasis įspūdis buvo toks... emmmm.... mažų mažiausiai keistas. Tikėjausi ne tokios gausios kompanijos, ir truputį pradėjau net panikuoti, kad kaip aš čia susibendrausiu ir panašiai, juk kompanija buvo beveik [heh keistai čia nuskambėjo] vyriška ir gerokai vyresnė nei aš. Merginos tebuvome 3, jos pasirodė gana tylios - nesigavo pabendrauti su jomis... Atvirai - pasijutau mažvaikė. Bet kažkaip pavyko gerų ir bendraujančių dėdžių dėka, kurie sėdėjo aplink mane [dėkingą vietą gavau] pradėti pokalbį.

Štai ir mane pagavo. Vai vai vai, o ji alų geria.Pasakysim mamai.

Aišku jokių rimtų temų nebuvo. Smagus linksmas juokų pilnas vakaras su šaltu alučiu :) beje, visai skaniu. Kažkaip pozityvu viskas. Tačiau pati savęs kartais nemėgstu - kai jaudinuosi labai daug kalbu. Ir visą vakarą daug kalbėjau, tikriausiai buvo to jauduliuko.

Smagioji dalis buvo lietus. Pilantis tarsi iš kibiro. Staliukai šlapi, grindys šlapios, nes patys taip pat truputį pamirkę glaudėmės kaip šeima po skėčiais. Aišku, ir tokiu metu netruko twittinim'o, nuotraukų namie sėdintiems ar negalėjusiems prisijungti, bei įvairių juokelių. O jam aprimus visa ką tik iškepta "šeima" susėdo ratuku [matyt po tam tikro laiko visokie šlapi suoliukai ne tik nepadeda bendrauti, bet ir trukdo] ir pradėjo toliau ieškoti bendrų temų. :) Vat čia prie kelių rūkančiųjų ir pati prisijungiau. Nesmerkite - universitetas savo padarė. Tada po dar alaus atsirado, o galiausiai su vienu "dėdule" [na prilipo jam taip, nes vyresnis 12 metų] likome supiršti. :D

Po lietaus stalai ne tik nereikalingi, bet ir bendrauti trukdo.

Kaip kas vėliau vyko -  nežinau - teko išskubėti į bendrabutį pas draugą nakvoti, kadangi vienas geras berniokas iš kompanijos pasisiūlė pavežėti tai teko bėgti. Ačiū jam dar kartelį. Iš tiesų tikiuosi, kad visi dar ne kartą susibėgsime, kad mūsų bus gal ir daugiau. :) 

Tikrai nesigailiu, kad galiausiai nusprendžiau atvažiuoti, nors visą dieną labai stipriai dvejojau ir momentu net sakiau, kad lieku namie. :)

Šiknon jį. Kad jį kur galai. Viskas, aš baigiu šitas nesąmones ir pasilieku prie vienišos statuso. Kam man toks jei tas pats ir be jo, ir su juo. Vyrai... Ką tik turėjau trumpiausią draugystę ever. Gaila laiko tiesiog. Ir savęs. Debiliškas jausmas iš tiesų..

Gerai. vis dar turime tylą. Sunku neparašyti kai esi totally įsimylėjusi.

Keistai atrodo tokie trumpi pranešimai - tarsi tweetinčiau. Niekis, pabūsiu šiandien vienu dideliu fail +pms. Greičiausiai nuo nieko neveikimo.

Beje bloga naujiena - no money no honey, o tiksliau - neturiu pinigų kaip nuvažiuoti į gimtadienį. Damn. O kas juokingiausia -  už kelių dienų pinigus perveda. Tad nei šen, nei ten viskas.

Jau para ir vis dar tylu. Vaikai vyrukai širdyse -  geimina vis dar... Lakiam toliau ir žiūrime kas bus :) Et tas mano išdidumas - neleidžia parašyti pirmai jei jau taip sumaniau, kad ir kaip norėčiau. :D

Tikriausiai esu labai šlykšti jei taip darau, tačiau vienintelis nemalonus dalykas, kuris gali ištikti, tai, kad pati sau tik susišiksiu nuotaiką, o gal ir draugystę. Žodžiu, esmė tokia: mano beveik esamas berniukas [mes susitikinėjam kartas nuo karto (atstumas - šiokia tokia kliūtis)] turi būti išbandytas. Sumaniau nerašyti jam pirmoji ir pasižiūrėti kada gi jis pats mane prisimins. Taaaaaaip.. Tai skamba mažų mažiausia absurdiškai nekalbant ir apie kitus dalykus, tačiau man įdomu. Na, jei atvirai dar įdomu ar jam reikalingas mano dėmesys, ar aš jį dominu ne tik tada kai esu šalia.

Prie linksmesnių potemių šia tema eikime.

1.Rodos, aš gerokai įsimylėjusi. Na.. Susižavėjusi, čia jau kaip kas pavadins. Mano Mažas [aga aga, jis mano ūgio, kai be aukštakulnių esu] gal kažkiek panašus į mano buvusius. Juokinga ir graudu. Na gi negaliu aš susirasti kitokio [Oj tos moteros, kai pagalvoji...].

2. Greitai ruduo. vadinasi, greitai vėl Vilniuje gyvensiu. Aišku reikia sulaukti to rudens dar, bet ar draudžiama svajoti?

3. Ne nu aš tikrai įsimylėjusi. Nebegalvoju, o skraidau.

Ką galiu parašyti daugiau? Žinoma, galėčiau išsipasakoti kaip man gera kai esu apkabinama ir t.t. Bet.. Arba su laiku užsiauginau kiautą ir nebesiseilėju, kaip tada, kai tik pradėjau rašyti [dzin, kad retai], arba aš praradau iškalbos dovaną akademinės aplinkos dėka ir tegaliu kalbėti psichologų terminais ir mandrom sąvokom.

Tai matyt tiek. Nebežinau kaip užbaigti, tiesiog norėjau ką nors brūkštelėti labai. :)

P.S. Dabar jau 23.51 ir tyla. Savo "Akciją atrakciją" pradėjau nuo 9.30. Duodu dar vieną dieną ir tada pradėsiu šakotis.

Laba laba dar kartą, arba - kraustomės į čia

Taigi, labas, ir tikriausiai reiktų pradėti nuo to, kad šis tiklaraštis yra mano pirmojo, truputį prisvilusio blyno: http://perpievas.blogas.lt/, tęsinys. Yra kelios priežastys kodėl čia. Pagrindinės matomai bus tokios:

1. Nepatiko man anoji aplinka, nepatogi ir nejauki,


2. Jokios laisvės pasirenkant dizainą = jokio individualumo

Taigi todėl ir pabėgau ir.... Tikėkimės, čia pradėsiu labiau būti tuo kuo esu, dagiau dalintis savo mintimis, darbais ir šiaip tuo, kas sukasi mano gyvenime.

Iki susimatymo ;)