Žadintuvas suskamba jau begalę kartų. 7:45, 8:00, 8:30... Pažadina katės murkimas. Patogiai įsitaisiusi Mažutė garsiai ir godžiai murkia man prie krūtinės. Laikas pradėti dar vieną pirmadienį... Diena... savaitę... Koks skirtumas, neturiu negatyvių emocijų pirmadieniui.

Kambary šilta, o už lango apniūkęs rudenėlis jau greitai prapliūps sniegu. Dieve, kaip aš to laukiu. Jau tiesiog jaučiu. Dievinu laukimą... Beprotiškai subtilus jausmas viskam kam. Trapusir stiprus, nenusakomas.

Išsiropšiu iš savo patalų vėl save keikdama, kad vėl nesėsiu rašyti, kad vėl dieną veltui praleisiu šiandieną ir žadėsiu sau rytojų. Iki pirmosios stotelės – „Virtuvė“ nuseka, tokia pat mieguista kaip ir aš pati, Mažutė. Kava. Dievų gėrimas, kurį vis dar ruošiu tiesiog užpildama tuos 2 šauktelius karštu vandeniu, ir man taip gėda. Ir skonis ne tas. Vieną dieną.... Vieną dieną aš pagaliau nusipirksiu Espresso kavinuką.

Grįžtu atgal nešina puodeliu „Kavos“ ir visą egzistenciją pusmetrio atstumu suliejančiu žvilgsniu bandau rasti akinius. Neįtin mėgstu pastaruosius, su lęšiais jaučiuos ne tokia akla. Bent jau prieš kitus. Nesvarbu.... 

Galvoje skamba vienos dainos intro ir keletas eilučių iš pirmojo stulpelio. Nežinau pavadinimo, tačiau bent jau grupę atmenu. Džiaugiuosi, kad šitaip – bus mažiau nusivylimo ir nesėkmingų paieškų.  Primena paauglystę. Tą  patį laukimą. Kažkas gražaus ir vis dar neišsipildžiusio nten liko ir veržiasi. Arba kaip tik stabdo ir šaukia per greitai nesuagti.

Pasikloju lovą, atsigeriu „kavos“, susirandu mintyse jau visu įmanomu garsumu skambanią dainą ir štai prasidėjo mano pirmadienis. Su laukimu, ilgesiu ir bandymais nesuaugti.

...Tuo tarpu katė pasiutusiai laksto aplink namus ir jai visiškai nesvarbu....