Peras Giuntas ir mano nuomonė

Vakar vakare pasibuvojau spektaklyje “Peras Giuntas”. Ilgas. Tikrai ilgas, nors laikas neprailgo, kaip kad būna, kai jau dėmesys nuslūgsta ir tiesiog sėdi bandydamas užmušti laiką. Pasijutau teužgaišusi savo gyvenimo pusvalandį, ne daugiau, nors tikriai nemanau, kad taip turėjo būti. Tačiau nuo pradžių.

Kaip visada maža salytė, nedaug žmogelių (tiek kiek kėdžių, ~30) ir po truputį kylantis tvankumas. Nuo prožektorių ir pačių žmonių (nors langai praviri). Nemėgstu būti tvankiose vietose, man labai įsiskausta galva ir ilgai nebepraeina, sunku susikaupti, mąstyti ir viską stebėti.

Kalbant apie stebėjimą – aktoriai vaidina puikiai, mano neprofesionalo akimis. Žinoma, ne visi ir toks jausmas tarsi galėtum atskirti kas kiek laiko esą, talento turi, pastangų įdeda. Pagrindiniai vaidmenys atlikti tikrai labai gerai, gerai įsijausta. Taigi jei žiūrėtume tik šito – man tikrai patiko, jaučiau. Bet be vaidybos juk yra dar kai kas...

Taip, siužetas... kuris nepatiko ne tik man, bet ir pažįstamies, draugams, kurie stebėjo kartu spektaklį, ar buvo matę anksčiau. Mūsų nuomonė sutapo – siužetas kai kur labai ištęstas, o kai kurių scenų visai gali ir nebūti. Tokios nereikšmingos, praminėm “įbėgau – išbėgau”. Taip pat sunkiai sekėsi susiprasti kartais kas vyksta, bet čia linksiu kaltinti savo ir savo pradėjusią vidury spektaklio skaudėti galvą...

Buvo smagių momentų judesy, juokingų frazių, bet jos nebuvo stiprios tiek, kad sukeltų tą malonią juoko reakciją. Galiausiai... Daug rėkia, o kaip jie daug rėkia ir viskas virsta perspausta mase, panika, ten kur nereikia. Ir dar...(šitai mane maloniai nustebino ištiesų) eiliuota kalba. Maloni eiliuota kalba, kuri priedėjo kiek žaismingumo siužetui.

Beje galas buvo geriausia ir stipriausia vieta mano manymu. Gal net tobuliausia vieta visame vaidinime. Neskaitant kelių kiek šokiravusių mane scenų:

• Pirtis. Kai atidengė širmas ir Perą vaidinąs aktorius pasirodė tik su skuduriuku apjuostu apie juosmenį maniau, kad jau ohoooo. Tačiau...
• Naktis su jaunąja, privertė tikrai pasijusti keistai, kai mergina apnuogina savo pečius ir... prieš stovintį Perą klaupiasi ant kelių. Atrodė tai tai tikrai įspūdingai su kontekstu. Ir...
• Vieta kai Giuntas „daro“ viliotoją - trolę.

Bendrais bruožais, šis spektaklis nebuvo vienas tų, kurie įtin patiktų, kurie sužavėtų ar įsimintų. Tiesiog toks šiaip sau. Tikiuosi, kad ateity jie pakeis ką nors arba išvysiu kitų pastatytą spektaklį, kad galėčiau palyginti ir įvertinti objektyviau.

Aš dar gyva :DD

PIRMIAUSIA LEIDŽIAM FONĄ: Balmorhea - Pyrakantha ir tada skaitom :)

Pastaruoju metu labai mažai rašiau. Taip, kalta. Iš karto ir pasiteisinsiu – paprasčiausiai būna momentai kai arba turi ką papasakoti ir nerandi žodžių tinkamų, arba kai tiesiog neturi ko pasakoti. Kažkaip pastarasis variantas dažniau mane pasigauna nors ir veiklos turiu, ir mokslai vėl prasidėjo, ir pasikeitimų nutiko... 

Bent jau likau tapati neapsisprendėlė – savotiškas pastovumas. Dar vis prisimenu Tomą, trūksta labai, tačiau stengiuosi it veikti ką nors – visai kaip jis – imti imti ir imti iš gyvenimo. Greičiausiai todėl šis vaikis [aš] išskrenda į Norvegiją :) . Jeeeeei! Mano pirmoji kelionė TOLI [toliau nei Lenkija, Latvija ar Baltarusija] ir dar LĖKTUVU. Vau man! Baisoka. Ne skrydžio, o tiesiog nežinojimo kaip ten kas. Juk žmogus bijo dažnai nežinojimo labiau nei ko kito. Anyway, ačiū Lukučiui už tokią dovaną, labai nekantrauju kada pasimatysime :)

Gerai, o dabar keletas nutikimų iš to, kas buvo per pastarąjį mėnesį suvirš [jei gerai skaičiuoju]: 

• Dar vis švenčiu savo gimtadienį. Atidirbinėja tie, kas negalėjo švęsti tada, kai jis buvo. 
• Jau 2 kartus lipau į baraką [ne savo] per langą. Su aukštakulniais ir truputį... na gerai, jau gerai, normaliai pagėrusi. Fun – abu kartus trasą įveikiau puikiai. 
• Supratau, kad pakeisti grupę yra gerai – jaučiuosi laisvesnė ir ne tokia suvaržyta. 
• Vėl pradėjau skaityti knygas. Jeeeeei kaip myliu Murakamį. 
• Geocaching. U know what I mean? Ja ja, smagiai laikas leidžiasi ypač kai toks gražus rudelėmis. 
• Nebeturiu PC. Pagaliau prisiruošiau į garantinį išnešti. Įtariu, ta motera, kuri priiminėjo mano mylimąjį invalidą mintyse pagalvojo „o jame ar liko bent kas nors, kas dar veikia???“ 
• Aš faina. O jei jum nefaina – ne mano reikalas.