Liepos paskutinioji

Dievinu lietų. Nuo pat ankstaus ryto. Kai jo vėsuma nukloja viską aplinkui ir, tarsi, pristabdo laiko tėkmę. Nuramina. Tokiais atvejais mielai atsikeliu anksčiausiai ryte ir tiesiog mėgaujuosi. Mėgaujuosi vėsuma, garsais ir savaime pačiu faktu,kad pažadino gamta, o ne koks žadintuvas.

Aišku, neatsikratau minčių.Tų pačių. Per daug mąstau apie praeitį, per daug. Tačiau ji mane tenkino... taip ir leidžiu lietingus rytus – skaitinėju Kafką, gurkšnoju kavą, surūkau vieną kitą cigaretę ir vis taip pačiai neramiai laukiu, tarsi kas nors pasikeis...

Kvailutė...

ir vėl viskas tarsi iš naujo...

Tiesiog negaliu. Rodos,seniai  viskas buvo, o iš tiesų vos 2 savaitės praėjo.  Kažko vis lauki, puikiai suvoki,kad yra nesutaisomų dalykų, tačiau vistiek kažko tikiesi. Tau davė sumautų vilčių po tiek laiko ir tu jų įsikibai, kaip kokia dura. Paprasčiausiai tik taip randi sau vietą. Randi ramumą. Bet tai skauda, nes tu žinai, kad tai tik kažkokia tikimybė kažkur ir kažkada, kad greičiausiai tai ir liks tuo. Ir tada pradeda smaguti skausmas, liūdesys.

Atsiriboji nuo visų kiek įmanoma. Ir kažko tikiesi. Bandai sustabdyti skausmą, bet negali. Tu turi fuckin‘ viltį ir laukimą... dalykų, kurie neprognozuojami.

2 savaitės praėjo, o aš baigiu išprotėti. Skauda man. Nereikėjo to susitikimo