04:30AM ir Klaipėda

Tikriausiai sesijos metu stogas nuvažiuoja labiau nei bet kada ir tampu lengvai prieinama absurdiškiems pasiūlymams.

Kartais planai keičiasi staigiai. Labai. Net tokiu metu kai jau guli lovoje.

Naktis iš antradienio į trečiadienį. Aš kaip visada -  naktinėjanti. Šį kartą jau link lovos besiropščianti. Skambutis. Tik aš sugebu sutikti 04:30 ryto skambinančiam žmogui pasakyti, OK, varau ir per 40 minučių susiruošti.

Klaipėdoje drėgniau ir daug šilčiau ne Vilniuje. Viskas varva, kapsi, balos, tokie dalykai man nepatinka. Bet ne tame esmė. Esmė, kad aš čia tik antrą kartą gyvenime, o rodos, ta Lietuva tokia nedidelė... Ėjau per miestą šypsodamasi. Visą laiką. Kažkokia laiminga jaučiausi. Jauku labai, o ir smagu atpažinti vietas kai kurias, kur buvau prieš kokius 6 ar 8 metus.

Arbata ofise pas kažkokius verslininkėlius belaukiant draugo, pietūs „Laikrašty“ (tai vištienai aiškiai trūko prieskonių, o pomidoras nepakankamai sunokęs, žodžiu, vieno skonio visas patiekalas.), kelios cigaretės, lietus.

Viešasis transportas pigesnis nei Vilniuje. Net „mikriuku“ pigiau nei autobusu. Savotiškas pavydas apėmė. Ir... Melnragė. Eini ir girdi kažkas ūžia, šniokščia. Jei atvirai -  panašus garsas kai ryte prie barako atvažiuoja šiukšliavežė ir neaiškiai burzgia. Bent jau iki 9 aukšto ateina prislopintas pusiau šniokščiantis garsas. Taigi, kiek pakyli ir tiesiai tau į veidą pūstelį gūsį šalčio.  Ir matai JĄ. Didelę, pilką. Tolumoj keli laiveliai, kairiau – molas. Gaila, nebuvo laiko nueiti iki jo... Kitą kartą.

Priekin traukiniu. Bandžiau miegoti įvairiom pozom. Sunku kai kupė 6 žmonės. Kalbant apie kupė -  taipogi pirmas kartas. Šalia kažkoks rusalabis juokingai lūžinėjo, o galiausiai užknarkė, negana to „pachmielas“ ėjo. Gerai, kad važiavo 1/3 kelio tik. Moteris prie lango taip ir nepajudėjo skaitydama žurnalą, tik kavos užsisakius buvo, o bobutė priešais pasirodė esanti su kiaušais.

Atgal kelionė autobusu. Politologija + Vilniaus nefiltruotas alus + džiovinti kalmarai. Galiausiai miegojau... Blogiausia, kad vakare Vilniuje su viešuoju transportu striuka. Nuo stoties laukti autobuso arba 22 minutes, bet tik iki parko, arba po valandos iki kur reikia. „Mikriukai“ -  the same shit -  nė vieno.

Tai tokia mano kelionė. Vis dar negaliu patikėti, kad pasirašiau.

P.S. Traukinio tualetas – iššūkis taiklumui.

Truputį ilgesiuko.

Dabar turėčiau mokytis, bet negaliu. Nenoriu nieko pasakoti net ir apie tai paskutiniu metu mano gyvenime vyksta, apie visokias spontaniškas keliones. Nieko, tik apie vieną...

Vakar paryčiais su kambariokėm negalėjome užmigti, leidome rusiškas dainas. Savo kompiutery atknisau vieną „folderį“ su mano buvusiojo dainų ir filmų „kolekcija“. Radau net „Дискотека авария“ dainų. Kažkada buvo minėjęs, kad jam patiko... bet dabar ne apie tai. Ten buvo daina, kuri man be galo ir dabar patinka. Tik... kelia kažkokį savotišką liūdesį, ir primena tai kas buvo.

Šiandien klausausi jau n-tąjį kartą jos ir negaliu nustoti galvojusi kaip čia dabar yra, kad aš jo vėl ilgiuosi. O taip paskutiniu metu pykau, nenorėjau būti ir... tiesiog nenustoja prisiminimai plaukti...

Kai bijojau parašyti „Labas“ patį pirmąjį kartą gyvenime, vėliau begalinius žinučių kiekius per dieną ir išnaudojamus limitus per parą, baimę pirmą kartą susitikti, bučinį pievoje, bėgimus naktimis pro langą iš namų, girtus pasimatymus, karštus bučinius, jaudulius, bealiniai ilgus pokalbius apie viską, nepasotinamą domėjimąsi, melavimus tėvams, grojimus gitara po tiltu, grojimus po lietumi, susitikimus per lietų, išsiskyrimus, netikėtus susitikimus ir vėl naujas pradžias, baimes žengti pirmą žingsnį, matematikas su laimingomis pabaigomis, baimes prisidirbus, pirmus kartus, nakvynes bendrabutyje ir keptus koldūnus naktimis, sekmadienio rytus... Ir dar begales visko...

Gaila, kad kartais labai miglotai pamenu, o kai ko nė nepamenu... 

"Antrasis sezonas. Pradžia"

Dieve kaip aš to ilgiuosi. Prisimenu vis dažniau ir atrodo, kad aš kažkokia ne be ta. Kad kiekvienas mūsų "sezonas" vis ilgesnis, bet prastesnis. Noriu vėl būti kaip kažkada, bet nežinau kaip. Dabar tesugebu pykti, ieškoti problemų kur jų nėra.