Rudeninė depresija.

Štai ir nukeliavo vasara. 3 mėnesiai šilumos virto krapnojančiu lietumi ir gelstančiais lapais. Šaltus gėrimus ir ledus vis dažniau keičia karšta kava ar arbata, šiltas megztukas ir vis anksčiau atsėlinantis vakaras.

Bet man visuomet patiko ruduo – jau laukiu kada medžiai pasipuoš auksu, o dienos bus vis dar saulėtos, tačiau jau vėsios. Bobų vasara, rodos, tai vadina. Tikriausiai šito labiausiai ir laukiu vis dažniau mesdama akį į bilietą Lietuvon, ir jau ištrauktą iš tamsaus kampo lagaminą. Tačiau... Kol mano kolegos jau šildo kėdes auditorijose bandydami perspjauti paskutiniojo mokslų semestro suktybes aš vis dar užsieny ir visiškai neskubu grįžti. Atvirai – man nusispjauti į savo studijas. Nenoriu į universitetą. Nesijaučiu sugebėsianti atlaikyti šį semestrą, kad ir paskutinį. Bijau...

Bijau rašyti bakalaurą, bijau susimauti. Bijau egzaminų, tiesiog bijau studijų, nes jos man nepatinka. Turiu kvailą temą, kuri, kai rinkausi atrodė be galo patraukli, o dabar suvokiu, kad visiškai nieko nenutuokiu ką daryti turėčiau.

Kai įstoji ne ten šitaip ir nutinka – mokaisi vien todėl, kad jau neverta mesti, kai trupiniai beliko, mokais vien todėl, kad jau sukišai gerą sumą už tai. O blogiausia, kad suvokei, kad kar ir kaip ten bebūtų tai tikrai ne tai ko tu tikėjaisi ir tikrai iš šito negyvensi, tuo nenorėsi užsiimti savo gyvenime. Dar gailiesi, kad reikėjo stoti į IT.

Mėnuo iki starto. 3 dalis

Taigi vėl laukia startas, dabar jau visai vasarai. Ne tie vienkartiniai savaitės ar dviejų pasiskraidymai. Who will be barista at "Amy's"? Teip teip, me! Labai laukiu savo pirmojo tikrojo darbo. Ir dar užsieny. Wau! Ne kiekvienas taip pradeda :) Laukiu ir bijau. Juk čia lietuviškai niekas nepaaiškins. In English please, nes Norsk aš ne kažką. Krūva pavienių frazių ir žodžių, kurių tikrai nepakanka dorai susikalbėt. Bet aš stengiuosi, juk... Jei viskas gerai jau žiemą kaip vikingas būsiu.

O dabar... Dabar džiaugiuosi lietuvišku pavasariu, sakurų žydėjimais, saulyte ir artėjančia sesiją. Na... meluoju. Šiemet DĖJAU ant mokslų. Sakyčiau dar geriau sekasi taip nei kada anksčiau, nei labai stengiantis. Aišku, dar begalės nutikimų, kurie.... pavadinkime, sujaukia, ramumą. Jų per daug arba tiesiog aš vis dar nežinau ko noriu. Nuoširdžiai....

Susisukęs pavasaris kažkoks...

***

Laiminga. Beprotiškai.

Iš tiesų vis labiau manau, kad žmogui laimingu būti reikia meilės. O tada.... tada viskas klostosi. Nuo tarpusavio santykių iki įvairiausių problemų sprendimų. Meilė džiugina dideliais ir mažais dalykais, stebina netikėtumais...

 

Šiandieninis skambutis ir "Spėk, kas po mėnesio atskrenda į Lietuvą?" buvo viršūnė ir džiugesio banga po sunkaus darbadienio. 

Jau įsivaizduoju kaip aš stovėsiu oro uoste laukdama, kada gi pro tas duris išeis manasis, lygiai taip pat kaip jis laukdavo manęs.

19 dienų iki starto

Yra akimirkų kai atiduotum bet ką, kad galėtum pabūti šalia...

Yra akimirkų kai užtenka klausytis tylaus kvėpavimo kitame ragelio gale...

Yra akimirkų kai tiesiog nori apkabinti ir nebepaleisti. 

Niekada...

Tiesiog nori būti, dalintis lova, tepti sumuštinius 6 ryto su begaline meile, tempti Jį iš lovos, ar kutenti padukus:

 - Lukai, laikas į darbą.

Prisiminimų momentai tarp laukimo mėnesių, dienų aritmetika ir begalės akademinių reikalų. Viskas susimakaluoja į kažkokį didelį daiktą, kuris tik padeda laukti ir guodžia gražiom mintim po ilgos dienos... ir... svarbiausia - myliu. Kas vakarinis, nuoširdus myliu, suvirpinantis ir sušildantis.

Ir aš tave...

19 dienų iki starto...

Karolukas užsikasė po darbais. Pailsi. Vėl kasasi.

Po ilgų ilgų nervuotų dienų ateina trumpučiai atodūsiai, kai gali leisti sau patingėti. 1 dieną, bet neilgiau... Gaila, bet ir vėl ateina banga darbų, kuriuos privalu nuveikti, kitu atveju, lėksi, neteksi, negausi, nespėsi. Tad šiandien iškilmingai padėjusi dar vieną kryžiuką prie dar vienos praktikos užduoties lengviau atsikvepiu...

Šios savaitės "Praktika II" sąraše padėjau 3 kryžiukus:

1. Pabaigiau su teorinių požiūriu lentele žaisti. Jeee dabar joje puikuojasi ne tik teorijų aprašymas, bet ir jų privalumai bei trūkumai.
2. Atlikau dėmesio konservacijos (tvermės) tyrimą su šešiamečiu vaiku. Pagaliau gyvai stebėjau kaip vaikas nesuvokia tai, kas mums, dideliems suaugėliams, yra akivaizdu: iš siauros stilinės perpilus vandenį į plačią jo nesumažėja, o vaikui tai visiškas fokusas -  kaip??? Pilstėm, aiškinomės, bet vistiek neką pešėme. Monetas dėliojome ir skaičiavome kaip čia gaunasi - abiejose eilėse po 5, o va viena eilė ilgesnė. Truputį juokinga.
3. Atlikau testą mokykliniam brandumui nustatyti.

Beliko viską šitai aprašyti, susisteminti, aptarti rezultatus ir pateikti gruodžio 3 dieną. O dar kur tas skolos perlaikymas... Ech... Karolukas vėl nebespėja su gyvenimu, bet juk kažkada pati esu sakiusi, net ir pastebėjusi, kad juo mažiau laiko turi tinginystei, tuo daugiau nuveiki.

Iš tiesų labai laukiu skrydžio į Norvegiją. Šį kartą ilgesniam laikui. Tikriausiai pats pagrindinis įvykis. Vėl :D

From here to there

Aš užuodžiu tave...

Tavo kvapą ant savo drabužių... Tavąjį kvapą – kvepalus sumišusius su kūnu...

Kaip man jį išsaugoti tuos mėnesius, kad primintų tave?

Kad kurtų iliuziją, kad glaudžiuosi prie tavęs?

Kad keltų šilumą širdy ir žadintų akimirkas?..

---

Pozityvumo chebra :)

Vakar supratau vieną dalyką – nėra žmonių, kuriems nesiseka, kurie gimė po nelaiminga žvaigžde ar yra prakeikti ir panašiai... vien todėl, kad vien dieną nutiko daug negerų (?) dalykų. Ten klaustukas užpaišytas tam, kad susimąstytume ar tikrai daug, o gal patys viską išpūtėme?

Kaip ten bebūtų - viskas priklauso tik nuo to, kaip pats į viską žiūri. Vadinasi nėra tiek daug niegiamų dalykų, kiek mes jų patys sau susigalvojame. Jei į kiekvieną savo nesėkmę pažveltume kaip į mažą išbandymą, į gyvenimo paįvairinimą, viskas bus paprasčiau. Aš kalbu apie tuos, kurie ryte išpylė puodelį arbatos, vėliau nesurado kojinei poros ir todėl pavėlavo į autobusą,  o savo ruožtu į susitikimą, vėliau susipyko su šefu, grįžę namo suprato, kad užsitrenkė buto durys, o dar išsėdo telefono baterija, ir galiausiai nežmoniškai įsiskaudo galva. Atrodo, viskas, pasaulis griuva, o mintyse sukasi bobutės frazė „bėda viena nevaikšto...“

Būtent taip pamąstę ir tikimės, kad tuojau kažkas negero nutiks, viską susidedame į vieną didelę krūvą ir BOOOM! Atrodo didesnių nelaimėlių už mus negali būti. Manau paprasčiausia yra nurimti, nusišypsoti, pagalvoti – tai tik sutapimas, taip turėjo nutikti ir viskas toliau bus gerai.

Kodėl kalbu apie tai? Nes vakar būtent apturėjau kažką panašaus: baigėsi LSP galiojimas, važiavau jo prasitęsti, tada prisiminiau, kad ir „Vilniečio kortelė“ nebegalioja, banke atsėdėjau ilgą eilą, kad sužinočiau, jog jiems nepristatė lipdukų, važiavau atgal ir pavėlavau į seminarą, pamiršau atsispausdinti rašto darbą, reikėjo grąžinti kompiuterį draugui ir pasiimti savąjį iš garantinio, o negana to atsėdėti iki 20.00 universitete. Atrodo, kad viskas, atstokit, nieko nenoriu, dinkit, netrukdykit, bet... Pradedi žiūrėti kitaip – važiavau zuikiu – nepagavo – pliusiukas, leido darbą atnešti kitą kartą – dar vienas, atgavau savo kompiuterį – ir dar vienas, grąžinau paskolintąjį ir dar gavau kavos bei vakarienę – dar vienas. Ir atrodo, visai gera ta diena, kiek į naudą išėjo.

Tad... pozityvumo, vaikai mano J