lietus.

Už lango, tamsoje, šviesų šokį šoka lietūs su žaibais. Dainuoja lašeliais į langą, į pražydusių alyvų lapus, į juodą asfaltą bei pilkus šaligatvius, kurie savo raukšlėse bando paslėpti vėsią drėgmę. Lašeliai tirpdo salsvą žydinčių pumpurėlių kvapą ir gaivina nuo dienos pavargusį orą.

Blyksnis. Orą skrodžia apačioje stovinčių automobilių signalizacijos. Cypia šaižiai iki jų neperrėkia griausmas. Skardus, širdį spurdėti verčiantis, baimę varantis dundesys visai šalia.

Tada viskas nurimsta. Vėl savo ramų, hipnotizuojantį šokį lango stiklu ir skardinėm  palangėm, groja lietus. Lietvamzdžių labirintais keliauja žemyn. Žemėn.

Visada mėgau lietų. Raminantį, gydantį, slepiantį. Jis niekada neateina tuščiomis – kažką atsineša prisiminimui. Jis išeina pasiimdamas kažką, tačiau neatimdamas nieko iš manęs.