***

Laiminga. Beprotiškai.

Iš tiesų vis labiau manau, kad žmogui laimingu būti reikia meilės. O tada.... tada viskas klostosi. Nuo tarpusavio santykių iki įvairiausių problemų sprendimų. Meilė džiugina dideliais ir mažais dalykais, stebina netikėtumais...

 

Šiandieninis skambutis ir "Spėk, kas po mėnesio atskrenda į Lietuvą?" buvo viršūnė ir džiugesio banga po sunkaus darbadienio. 

Jau įsivaizduoju kaip aš stovėsiu oro uoste laukdama, kada gi pro tas duris išeis manasis, lygiai taip pat kaip jis laukdavo manęs.

19 dienų iki starto

Yra akimirkų kai atiduotum bet ką, kad galėtum pabūti šalia...

Yra akimirkų kai užtenka klausytis tylaus kvėpavimo kitame ragelio gale...

Yra akimirkų kai tiesiog nori apkabinti ir nebepaleisti. 

Niekada...

Tiesiog nori būti, dalintis lova, tepti sumuštinius 6 ryto su begaline meile, tempti Jį iš lovos, ar kutenti padukus:

 - Lukai, laikas į darbą.

Prisiminimų momentai tarp laukimo mėnesių, dienų aritmetika ir begalės akademinių reikalų. Viskas susimakaluoja į kažkokį didelį daiktą, kuris tik padeda laukti ir guodžia gražiom mintim po ilgos dienos... ir... svarbiausia - myliu. Kas vakarinis, nuoširdus myliu, suvirpinantis ir sušildantis.

Ir aš tave...

19 dienų iki starto...

Karolukas užsikasė po darbais. Pailsi. Vėl kasasi.

Po ilgų ilgų nervuotų dienų ateina trumpučiai atodūsiai, kai gali leisti sau patingėti. 1 dieną, bet neilgiau... Gaila, bet ir vėl ateina banga darbų, kuriuos privalu nuveikti, kitu atveju, lėksi, neteksi, negausi, nespėsi. Tad šiandien iškilmingai padėjusi dar vieną kryžiuką prie dar vienos praktikos užduoties lengviau atsikvepiu...

Šios savaitės "Praktika II" sąraše padėjau 3 kryžiukus:

1. Pabaigiau su teorinių požiūriu lentele žaisti. Jeee dabar joje puikuojasi ne tik teorijų aprašymas, bet ir jų privalumai bei trūkumai.
2. Atlikau dėmesio konservacijos (tvermės) tyrimą su šešiamečiu vaiku. Pagaliau gyvai stebėjau kaip vaikas nesuvokia tai, kas mums, dideliems suaugėliams, yra akivaizdu: iš siauros stilinės perpilus vandenį į plačią jo nesumažėja, o vaikui tai visiškas fokusas -  kaip??? Pilstėm, aiškinomės, bet vistiek neką pešėme. Monetas dėliojome ir skaičiavome kaip čia gaunasi - abiejose eilėse po 5, o va viena eilė ilgesnė. Truputį juokinga.
3. Atlikau testą mokykliniam brandumui nustatyti.

Beliko viską šitai aprašyti, susisteminti, aptarti rezultatus ir pateikti gruodžio 3 dieną. O dar kur tas skolos perlaikymas... Ech... Karolukas vėl nebespėja su gyvenimu, bet juk kažkada pati esu sakiusi, net ir pastebėjusi, kad juo mažiau laiko turi tinginystei, tuo daugiau nuveiki.

Iš tiesų labai laukiu skrydžio į Norvegiją. Šį kartą ilgesniam laikui. Tikriausiai pats pagrindinis įvykis. Vėl :D

From here to there

Aš užuodžiu tave...

Tavo kvapą ant savo drabužių... Tavąjį kvapą – kvepalus sumišusius su kūnu...

Kaip man jį išsaugoti tuos mėnesius, kad primintų tave?

Kad kurtų iliuziją, kad glaudžiuosi prie tavęs?

Kad keltų šilumą širdy ir žadintų akimirkas?..

---

Pozityvumo chebra :)

Vakar supratau vieną dalyką – nėra žmonių, kuriems nesiseka, kurie gimė po nelaiminga žvaigžde ar yra prakeikti ir panašiai... vien todėl, kad vien dieną nutiko daug negerų (?) dalykų. Ten klaustukas užpaišytas tam, kad susimąstytume ar tikrai daug, o gal patys viską išpūtėme?

Kaip ten bebūtų - viskas priklauso tik nuo to, kaip pats į viską žiūri. Vadinasi nėra tiek daug niegiamų dalykų, kiek mes jų patys sau susigalvojame. Jei į kiekvieną savo nesėkmę pažveltume kaip į mažą išbandymą, į gyvenimo paįvairinimą, viskas bus paprasčiau. Aš kalbu apie tuos, kurie ryte išpylė puodelį arbatos, vėliau nesurado kojinei poros ir todėl pavėlavo į autobusą,  o savo ruožtu į susitikimą, vėliau susipyko su šefu, grįžę namo suprato, kad užsitrenkė buto durys, o dar išsėdo telefono baterija, ir galiausiai nežmoniškai įsiskaudo galva. Atrodo, viskas, pasaulis griuva, o mintyse sukasi bobutės frazė „bėda viena nevaikšto...“

Būtent taip pamąstę ir tikimės, kad tuojau kažkas negero nutiks, viską susidedame į vieną didelę krūvą ir BOOOM! Atrodo didesnių nelaimėlių už mus negali būti. Manau paprasčiausia yra nurimti, nusišypsoti, pagalvoti – tai tik sutapimas, taip turėjo nutikti ir viskas toliau bus gerai.

Kodėl kalbu apie tai? Nes vakar būtent apturėjau kažką panašaus: baigėsi LSP galiojimas, važiavau jo prasitęsti, tada prisiminiau, kad ir „Vilniečio kortelė“ nebegalioja, banke atsėdėjau ilgą eilą, kad sužinočiau, jog jiems nepristatė lipdukų, važiavau atgal ir pavėlavau į seminarą, pamiršau atsispausdinti rašto darbą, reikėjo grąžinti kompiuterį draugui ir pasiimti savąjį iš garantinio, o negana to atsėdėti iki 20.00 universitete. Atrodo, kad viskas, atstokit, nieko nenoriu, dinkit, netrukdykit, bet... Pradedi žiūrėti kitaip – važiavau zuikiu – nepagavo – pliusiukas, leido darbą atnešti kitą kartą – dar vienas, atgavau savo kompiuterį – ir dar vienas, grąžinau paskolintąjį ir dar gavau kavos bei vakarienę – dar vienas. Ir atrodo, visai gera ta diena, kiek į naudą išėjo.

Tad... pozityvumo, vaikai mano J

Peras Giuntas ir mano nuomonė

Vakar vakare pasibuvojau spektaklyje “Peras Giuntas”. Ilgas. Tikrai ilgas, nors laikas neprailgo, kaip kad būna, kai jau dėmesys nuslūgsta ir tiesiog sėdi bandydamas užmušti laiką. Pasijutau teužgaišusi savo gyvenimo pusvalandį, ne daugiau, nors tikriai nemanau, kad taip turėjo būti. Tačiau nuo pradžių.

Kaip visada maža salytė, nedaug žmogelių (tiek kiek kėdžių, ~30) ir po truputį kylantis tvankumas. Nuo prožektorių ir pačių žmonių (nors langai praviri). Nemėgstu būti tvankiose vietose, man labai įsiskausta galva ir ilgai nebepraeina, sunku susikaupti, mąstyti ir viską stebėti.

Kalbant apie stebėjimą – aktoriai vaidina puikiai, mano neprofesionalo akimis. Žinoma, ne visi ir toks jausmas tarsi galėtum atskirti kas kiek laiko esą, talento turi, pastangų įdeda. Pagrindiniai vaidmenys atlikti tikrai labai gerai, gerai įsijausta. Taigi jei žiūrėtume tik šito – man tikrai patiko, jaučiau. Bet be vaidybos juk yra dar kai kas...

Taip, siužetas... kuris nepatiko ne tik man, bet ir pažįstamies, draugams, kurie stebėjo kartu spektaklį, ar buvo matę anksčiau. Mūsų nuomonė sutapo – siužetas kai kur labai ištęstas, o kai kurių scenų visai gali ir nebūti. Tokios nereikšmingos, praminėm “įbėgau – išbėgau”. Taip pat sunkiai sekėsi susiprasti kartais kas vyksta, bet čia linksiu kaltinti savo ir savo pradėjusią vidury spektaklio skaudėti galvą...

Buvo smagių momentų judesy, juokingų frazių, bet jos nebuvo stiprios tiek, kad sukeltų tą malonią juoko reakciją. Galiausiai... Daug rėkia, o kaip jie daug rėkia ir viskas virsta perspausta mase, panika, ten kur nereikia. Ir dar...(šitai mane maloniai nustebino ištiesų) eiliuota kalba. Maloni eiliuota kalba, kuri priedėjo kiek žaismingumo siužetui.

Beje galas buvo geriausia ir stipriausia vieta mano manymu. Gal net tobuliausia vieta visame vaidinime. Neskaitant kelių kiek šokiravusių mane scenų:

• Pirtis. Kai atidengė širmas ir Perą vaidinąs aktorius pasirodė tik su skuduriuku apjuostu apie juosmenį maniau, kad jau ohoooo. Tačiau...
• Naktis su jaunąja, privertė tikrai pasijusti keistai, kai mergina apnuogina savo pečius ir... prieš stovintį Perą klaupiasi ant kelių. Atrodė tai tai tikrai įspūdingai su kontekstu. Ir...
• Vieta kai Giuntas „daro“ viliotoją - trolę.

Bendrais bruožais, šis spektaklis nebuvo vienas tų, kurie įtin patiktų, kurie sužavėtų ar įsimintų. Tiesiog toks šiaip sau. Tikiuosi, kad ateity jie pakeis ką nors arba išvysiu kitų pastatytą spektaklį, kad galėčiau palyginti ir įvertinti objektyviau.

Aš dar gyva :DD

PIRMIAUSIA LEIDŽIAM FONĄ: Balmorhea - Pyrakantha ir tada skaitom :)

Pastaruoju metu labai mažai rašiau. Taip, kalta. Iš karto ir pasiteisinsiu – paprasčiausiai būna momentai kai arba turi ką papasakoti ir nerandi žodžių tinkamų, arba kai tiesiog neturi ko pasakoti. Kažkaip pastarasis variantas dažniau mane pasigauna nors ir veiklos turiu, ir mokslai vėl prasidėjo, ir pasikeitimų nutiko... 

Bent jau likau tapati neapsisprendėlė – savotiškas pastovumas. Dar vis prisimenu Tomą, trūksta labai, tačiau stengiuosi it veikti ką nors – visai kaip jis – imti imti ir imti iš gyvenimo. Greičiausiai todėl šis vaikis [aš] išskrenda į Norvegiją :) . Jeeeeei! Mano pirmoji kelionė TOLI [toliau nei Lenkija, Latvija ar Baltarusija] ir dar LĖKTUVU. Vau man! Baisoka. Ne skrydžio, o tiesiog nežinojimo kaip ten kas. Juk žmogus bijo dažnai nežinojimo labiau nei ko kito. Anyway, ačiū Lukučiui už tokią dovaną, labai nekantrauju kada pasimatysime :)

Gerai, o dabar keletas nutikimų iš to, kas buvo per pastarąjį mėnesį suvirš [jei gerai skaičiuoju]: 

• Dar vis švenčiu savo gimtadienį. Atidirbinėja tie, kas negalėjo švęsti tada, kai jis buvo. 
• Jau 2 kartus lipau į baraką [ne savo] per langą. Su aukštakulniais ir truputį... na gerai, jau gerai, normaliai pagėrusi. Fun – abu kartus trasą įveikiau puikiai. 
• Supratau, kad pakeisti grupę yra gerai – jaučiuosi laisvesnė ir ne tokia suvaržyta. 
• Vėl pradėjau skaityti knygas. Jeeeeei kaip myliu Murakamį. 
• Geocaching. U know what I mean? Ja ja, smagiai laikas leidžiasi ypač kai toks gražus rudelėmis. 
• Nebeturiu PC. Pagaliau prisiruošiau į garantinį išnešti. Įtariu, ta motera, kuri priiminėjo mano mylimąjį invalidą mintyse pagalvojo „o jame ar liko bent kas nors, kas dar veikia???“ 
• Aš faina. O jei jum nefaina – ne mano reikalas.