Tam tam taaaaam!

PAGALIAU svajonės pildosi. Jei taip galima pavadinti gražų kūno darkymą visam gyvenimui. Na žodžiu pasidariau tai ką norėjau bekliek laiko. Mano požiūris apskritai į tokius dalykus yra teigiamas, man gražu. Aišku kažkokių super didelių piešinių darytis nedrįsčiau... Svarbu tikriausiai tik GERAI apsvarstyti ar to tau tikrai reikia, kokioje vietoje darysi tai ir kaip tai atrodys senatvėje. Sakyčiau čia pagrindiniai dalykai, ties kuriais reikia gerai pamąstyti, kad vėliau nebūtų nei problemų nei gailėjimosi.

Paveikslėlis ne google‘ intas koks, o pačios pieštas. Vizualus sprendimas sau pačiai apie save. Taip pavadinčiau tai.

Pats procesas... hm... maniau skaudės labiau. Tačiau tai priminė depiliavimąsi epiliatoriumi su vienu kitu stipresniu dilgtelėjimu – vieta tokia, sakė, nieko nuostabaus, kad gali skaustelėti.  Aišku, aš nemoku be nuotykių...

Iš tikro tai nežinau kas man ten buvo, momentui teko nutraukti visą darbą, nes pasidarė labai silpna.  Šiaip visą dieną buvau neįtin žvali. Pavargus... Pradėjo svaigt galva, silpnumas, tepasakiau, tuoj atsijungsiu, kai dingo garsas, iš pylė prakaitas ir pradėjo viskas mirgėti. Mergina dariusi, liepė atsigulti atnešė vandens... Po 5 minučių vėl viskas vėl buvo ok - kaip greitai užėjo tas jausmas, taip ir pranyko be pėdsako. Taip ir nesupratau kas ten buvo man tai bandėm, spėlioti. Kažkada buvo man taip tiesiog dėl organizmo pervargimo ir nepakankamo poilsio. O ir šiaip buvo tvankoka. Pripažįstu, iš didelio noro buvo daug susijaudinimo, streso. Aišku, manau esminiais dalykais buvo ir tai, kad iš po vakar beveik nemiegojus, prastai gulėjus ir nevalgius, o jau buvo vakarop. Ech tie netikėti baliai.... Tad visgi neturėjau laiko valgyti, pamiegoti ilgiau ir tvankumas, bei stresas, manau padarė savo – tą silpnumą.

Taigi po nuotykiuko užbaigėm darbą iš aš sėkmingai keliavau namuko. Pavalgiau ir jaučiuosi tikrai gerai (pusryčiai 6 vakaro tesigavo).  Dar va tepaliukais tepuosi visa laiminga nesveikai.

Day 1. Arba kaip aš rašau BBD

Pirmiausia atsikeli iš ryto, kaip planuota, tik 2 valandom vėliau. Kas toliau? Dar nė neprasimerkus apgraibom ir tą nuostabų sovietinį reliktą apkerpėjusiom sienom - barako dušą. Ten atsigaivalioji, prasimerki, nusiplauni traiškanas, pasidžiaugi savotišku "šildymo sezonu". Gaila šlapias ir po to šalta...

Žodžiu, kai prasibudini, apdžiūni, pradedi kariauti su savo ryžom kūdlom, tuo pačiu metu valgydamas kažkokį sumuštinį iš vakar likučių. Juk nėra laiko - atsilieku nuo plano, kuris tikrai patrauklus buvo ir visai nekeliantis streso. Po šiokių tokių derybų pavyksta atrodyti padoriai, tai susirenki žaislus - pc, sąsiuviniai, tušinukai, ausinukai ir kiti šlamštukai ir keliauji mokytis.

Dienos rezultatas - krūva praleisto laiko, 3 jungle/ ragga dnb setai, kažkokios knygos, kurios nauda menka, scan'as, praganytas mini USB (duok Dieve, kad būčiau jį tiesiog nukišus kur nors) ir kalnas popierių bei reliai parašyta viena bakalaurinio pastraipa. How cool is that?

Prasėdi taip pusiaudienį, tada ir pilvas pradeda dėmesio reikalauti - juk ryte svarbiau buvo išvaizda.  Va ir bėgi tuos 300m "namo" svajodamas kaip skanu bus dabar kai pasigaminsiu... Ahaaaaa! O pas mus virtuvėj plytelės "afigienos" - iš 12 (3 vyryklės), veikia 3, ir tos nesikuklina... ryžius viriau gerą valandą. Po tokio mąstai, kad gal kol ten viskas verda prisėsiu paskaitinėsiu, metodikos kokios dar paieškosiu ar straipsnio, ir taip žiūri: "No internet conection". What na? Vėl? LAN'as vėl su savo kaprizais. Ai na žinoma! Mes gi dar turime Wi-fi ir eduroam'ą, kurių ryšys tooooks geras, kad vos prisijungus, jei išvis tai pavyksta, viskas velniop atsijungia.

Žodžiu, nusnūdau ta proga, susapnavau kelis košmarus, girdėjau, kaip knarkiau, o tada išėjau pratęsti savo žygdarbio skaitykloj. Taigi po visko - 1 nakties, "kur einu aš su kompuku!". Barakan b**t, visa alkana ir sustirus! O čia, nei pasišildyt maisto, nei pasikepti ką - uždarė virtuves Takešis....

Tad va sėdžiu arbatą gerdama į šaltus ryžius ir kotletą žiūrėdama. Ech, bent "Dexter"į turiu ir, žinoma, pasididžiavimą, kad pasistūmiau. 1 pastraipa juk jau rimta. Ir metodikų radau ir straipsnių tinkamų. Ir stogas važiuoja...

neapleisk manęs...

Ateina momentas gyvenime, kai tiesiog nebežinai kas dedas. Ateina jis toli gražu ne kiekvienam. Tik tiems, išskirtiniams, išrinktiesiems. Ir tas momentas siaubingas. Kam siaubo savaitė, kam metai – tai kiekvienam savaip atslenka.

Sėdėjau duše ir verkiau. Nuoširdžiai blioviau po tekančiu vandeniu. „Prarovė“ taip sakant. O viskas iš mano pastarųjų metų savijautų, pokalbio ir nutylėtų dalykų. Viskas dėl to, kad aš žinau ko nenoriu, nei ko noriu, nes mano idealai... Jų nėra, nėra pavyzdžių ir motyvacijos. Jaučiuosi pradedanti išprotėti. Man niekas nebeįdomu, aš nenoriu klausytis kitų pamokimų, patarimų ir jų "reikia". Aš noriu išsakyti, ką visada nutyliu, bet net ir to nesugebu, nes netinkama vieta, netinkamas metas, geriau nereikia.

Turiu krūvą klausimų pačiai sau. Tačiau neturiu krypties.

Kokios aplinkos man reikia?

Kodėl turiu tai daryti?

Kodėl negaliu paleisti minčių laisvėn, kurios seniai laukia pasiversti žodžiais?

Ką aš darau ir ko ne, kad nesijausčiau taip?

Aš tiesiog vegetuoju galvodama apie tai ko nenoriu. Prieš kelias valandas kalbėjausi su draugu, būtent apie mane, ir kas čia vyksta. Tikrai teisingai pasakyti žodžiai, jog tai ką darau tai koncentracija ir tikslai į tai ko noriu atsikratyti, o ne tikslai ką aš noriu turėti. Ir aš tai darau. Darau nes nematau sau tikslų į priekį.

Vienintelis dalykas ko man dabar reikia, vienintelis, ką atsisveikindama pasakiau:

 

Neapleisk manęs.

Pasauli, žmogau, kas nors...

Būna.... Vis dažniau

O va ką daryti jei žinai ko nori, kokioje kompanijoje būti, ir kas per žmonės tau priimtiniausi, tiesiog... Tiesiog kažkas nesutampa – per tyliai reiški suinteresuotumą, droviesi, ar šiaip prasilenki. Kalbu ne apie norą būti kaip kiti, o apie tai, kuo pats sau nori būti, bet kažkas tarsi trukdo. Neryžtingumas? Nepaskata?

Tiesiog visada yra kažkoks stabdys, kuris stumia nuo veiklos stumia nuo domėjimosi, bukina. Kaip tai apeiti, nes tikrai nebesaldu darosi. Labiau liūdna... Ypač, kad nedarai to, ko norėtum... Tarsi tave rištų kažkokie nematomi siūlai, kurie ir kliudytų. Tarsi nėra galimybių kažkam...

Tikriausiai sunku ir su interesais, kurių nemažai. Domėtis yra gerai, sako žmonės... Bet... Ar nebus taip, kad būtent eilė hobių ir paverčia mane savo paties vergu? Kad būtent tai mane ir tolina nuo didesnio gilinimosi?

Eilinį kartą jaučiuosi pasimetusi... 

Day 5: still no internet ir kiti malonumai

Va ir pasiskųsiu gyvenimu. Barakas b**t. Nei normalios lovos, nei interneto, nei čiaupo doro. Už ką aš bapkes moku???

Tipiškai lietuviškai būtina visur kuo daugiau nukirst, bet mane be neto palikti??? Nėr interneto - aš kaip be rankų. Kaip sako interneto liaudies išmintis - "atiduok modemą!". Eisiu aiškintis. Matot, Romery mokaus tai tipo esu tokio pat proto, kaip ir tos blondinės, kur papais egzus rašo. Nu neeeee. Galiu atskirti, kada mano PC "pūliuoja" o kada jų LAN prievadai neveikia. Mano, mat: "merga - nieko neišmano".

P.S. vagiu internetą iš kambariokės - muahahahaha! Ką bedarysi - priklausoma esu :D

Next....

Lova, tu, o mano lova,

Tu kainuoji mažiau nei bonkė odekolono....

Rimtai, kaip galima miegoti lovoj, kur subinę spyruoklės bado? Persikreipus... o dar stebitės, ko persikreipusiu snukiu vaikštau - kokia lova taip ir išsimiegu. Ir... kokia tikimybė, kad iš tų 120 užsakytų čiužinių aš gausiu vieną? Toks skaičius, duok Dieve, 4 aukštams sutvarkyti.

Ta proga pasilinkėsiu sau kad lova išvis sulūžtų - didinu tikimybę :D

Sutinku savo 22

Mano 22-sis gimtadienis susikakojo!!! 

Happy me. Dabar esu oficialiai 2 metais vyresnė už savo vaikiną. 

Ir dar šiaip sena.

Taigi, pakeliui į Vilnių. Jee! 

Pirmą kartą gyvenime teko – gerti šampaną 12 nakties riedant tamsoje tuščiu keliu. Taip pat pirmą kartą gyvenime tortu tapo kebabas. Ir lygiai taip pat pirmą kartą krausčiausi į bendrabutį po vidurnakčio. Ko tik draugai tau neiškrės, kad prisimintum. Dar padovanos sau pirktus daiktus tau.

Taigi dar kartelį – Happy b-day to me. Einam gert. :D

Rudeninė depresija.

Štai ir nukeliavo vasara. 3 mėnesiai šilumos virto krapnojančiu lietumi ir gelstančiais lapais. Šaltus gėrimus ir ledus vis dažniau keičia karšta kava ar arbata, šiltas megztukas ir vis anksčiau atsėlinantis vakaras.

Bet man visuomet patiko ruduo – jau laukiu kada medžiai pasipuoš auksu, o dienos bus vis dar saulėtos, tačiau jau vėsios. Bobų vasara, rodos, tai vadina. Tikriausiai šito labiausiai ir laukiu vis dažniau mesdama akį į bilietą Lietuvon, ir jau ištrauktą iš tamsaus kampo lagaminą. Tačiau... Kol mano kolegos jau šildo kėdes auditorijose bandydami perspjauti paskutiniojo mokslų semestro suktybes aš vis dar užsieny ir visiškai neskubu grįžti. Atvirai – man nusispjauti į savo studijas. Nenoriu į universitetą. Nesijaučiu sugebėsianti atlaikyti šį semestrą, kad ir paskutinį. Bijau...

Bijau rašyti bakalaurą, bijau susimauti. Bijau egzaminų, tiesiog bijau studijų, nes jos man nepatinka. Turiu kvailą temą, kuri, kai rinkausi atrodė be galo patraukli, o dabar suvokiu, kad visiškai nieko nenutuokiu ką daryti turėčiau.

Kai įstoji ne ten šitaip ir nutinka – mokaisi vien todėl, kad jau neverta mesti, kai trupiniai beliko, mokais vien todėl, kad jau sukišai gerą sumą už tai. O blogiausia, kad suvokei, kad kar ir kaip ten bebūtų tai tikrai ne tai ko tu tikėjaisi ir tikrai iš šito negyvensi, tuo nenorėsi užsiimti savo gyvenime. Dar gailiesi, kad reikėjo stoti į IT.