Dabar turėčiau mokytis, bet negaliu. Nenoriu nieko pasakoti net ir apie tai paskutiniu metu mano gyvenime vyksta, apie visokias spontaniškas keliones. Nieko, tik apie vieną...
Vakar paryčiais su kambariokėm negalėjome užmigti, leidome rusiškas dainas. Savo kompiutery atknisau vieną „folderį“ su mano buvusiojo dainų ir filmų „kolekcija“. Radau net „Дискотека авария“ dainų. Kažkada buvo minėjęs, kad jam patiko... bet dabar ne apie tai. Ten buvo daina, kuri man be galo ir dabar patinka. Tik... kelia kažkokį savotišką liūdesį, ir primena tai kas buvo.
Šiandien klausausi jau n-tąjį kartą jos ir negaliu nustoti galvojusi kaip čia dabar yra, kad aš jo vėl ilgiuosi. O taip paskutiniu metu pykau, nenorėjau būti ir... tiesiog nenustoja prisiminimai plaukti...
Kai bijojau parašyti „Labas“ patį pirmąjį kartą gyvenime, vėliau begalinius žinučių kiekius per dieną ir išnaudojamus limitus per parą, baimę pirmą kartą susitikti, bučinį pievoje, bėgimus naktimis pro langą iš namų, girtus pasimatymus, karštus bučinius, jaudulius, bealiniai ilgus pokalbius apie viską, nepasotinamą domėjimąsi, melavimus tėvams, grojimus gitara po tiltu, grojimus po lietumi, susitikimus per lietų, išsiskyrimus, netikėtus susitikimus ir vėl naujas pradžias, baimes žengti pirmą žingsnį, matematikas su laimingomis pabaigomis, baimes prisidirbus, pirmus kartus, nakvynes bendrabutyje ir keptus koldūnus naktimis, sekmadienio rytus... Ir dar begales visko...
Gaila, kad kartais labai miglotai pamenu, o kai ko nė nepamenu...
 |
| "Antrasis sezonas. Pradžia" |
Dieve kaip aš to ilgiuosi. Prisimenu vis dažniau ir atrodo, kad aš kažkokia ne be ta. Kad kiekvienas mūsų "sezonas" vis ilgesnis, bet prastesnis. Noriu vėl būti kaip kažkada, bet nežinau kaip. Dabar tesugebu pykti, ieškoti problemų kur jų nėra.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą