Recovering'as

Pradedu suprasti, kad tai, kas vyksta, vyksta neatsitiktinai. Tai, kas tuo metu atrodė, kad sugriuvo, prisikelia naujam gyvenimui. F.Nietzsche buvo teisus. Tikrai tikrai. Nėra nieko stipresnio nei noras išgyventi, pergyventi ir įrodyti, kad esi stiprus.

Iš karto: kažkam tai visiškai atrodys nereikšminga, tačiau man tai buvo geras spyris link tapimo stipresne. Kiekvienas esame individualūs ir kiekvienam mūsų skirtingi dalykai suveikia kaip visą griaunantys ir chaosą atnešantys...

Prieš 2 mėnesius viskas pradėjo staiga keistis, atrodė griūva ir nebėra ateities. Daug įtampos, streso. Sunku aprašyti ką išgyveni, nes į žodžius tai netelpa ir kiekvienam tai asmeniška –  kažkam galbūt ir visiškai nereikšminga. Žinoma, kai santykiai griūva skaudu visiems. Man tai buvo pradžia, lėmusi visas kitas nesėkmes. Gal kiek sureikšmintas, tačiau, kaip sako, viena bėda nevaikšto. Susideda viskas ir tada net menkas įvykis virsta didele katastrofa. Taigi, man buvo sunki santykių pabaiga, bandymai, pirmą kartą tokie stiprūs keisti kažką, daryti bet kokia kaina, bet.... nesėkmė... nusineša tiek daug – jausmus, svajones, pasitikėjimą, planus ir tai, ko ČIA net nemanei turėti, kad ir laikinai, kai viską siejai kitur. Skaudu dėl santykių, kad tarsi veltui pasitikėjai, veltui laikas ėjo, veltui dalinai savo paslaptis, save, svajones ir priėmei kitą su begaliniu jausmu...

Tačiau... viskas praeina. Kaip greitai, ką daryti, kas padės? Atrodo, visko griebiesi, visų klausai, bet niekas netinka. Dariau daug nesąmonių, tačiau vieną aišku – PERGYVENTI. Pergyventi tai kas atsitiko. Savaip, asmeniškai, tik taip, kaip tau to reikia. Niekas nepadės pašalinis, nes tai yra TAVO PATIES, ir TIK TU PATS tai turi pereiti, kad galėtum nurimti...

Buvo daugiadienių – matyt to taip pat reikėjo, nors dabar skeptiškai  tai žiūriu. Buvo streso ir nervų. Nemiegotos naktys, prabliautos akys, praleistos paskaitos, egzaminai, nes tiesiog negali. Nes tau skauda, nes tau nieko neliko, nes nėra laiko ramiai išgyvent visko. Supranti, kad reikia išsilaikyti egzaminus, o mokytis neeina, supranti, kad reikia susirasti darbą ir butą per 2 savaites, nes imsi akademines atostogas ir tave išspirs iš bendrabučio...  galų gale reikės valgyti. O grįžti į namus tikrai nėra geriausia mintis. Atrodo, neįmanoma, bet tik todėl, kad sėdi „ant emocijų“, nes negali susiimti, nes ateina laiškas – neišlaikytas egzaminas, ateina sąskaita kosminė, o pinigų nėr, ateina dar kokia nors žinia. Ir taip muša muša muša kai bandai atsitiesti. Atrodo taip. Blogiausia, neturi su kuo kabėti, nes visi guodžia, o tu supranti, kad nuo „viskas bus gerai“ tave ne tik vemti verčia, bet ir nepadės.

Galiausiai vieną dieną atsikeli ir 0 REAKCIJOS. Paprasčiausiai tuščia vidui – išverki viską, iškalbi ir nebebaisu pasitikti ateitį. Tada pasiimi lapą susirašai savo mažus dienos tikslus, vėliau kitame savaitės, dar kitame ilgalaikius ir pirmyn.

Ta proga, turiu darbą, anglų kalba. Ir kas galėjo patikėti! Žinoma, ieškausi kito, reiktų dar vieno..... Išsilaikiau egzaminus, rašau savo bakalaurinį, pratęsiau bendrabučio sutartį, susiradau naujų draugų. Mokausi. Man gera, kad turiu palaikančių mane žmonių, man gera, kad jie mane supranta. Man gera, kad yra taip, kaip yra dabar. Pagaliau jaučiuosi laiminga, pagaliau jaučiuosi laisva sau ir... jaučiuosi stipresnė. Myliu savo žmogučius, žinau, kad jie myli mane ir man to gana. Džiaugiuosi, kad atsitiesiau.