Tiesiog negaliu.
Rodos,seniai viskas buvo, o iš tiesų vos
2 savaitės praėjo. Kažko vis lauki,
puikiai suvoki,kad yra nesutaisomų dalykų, tačiau vistiek kažko tikiesi. Tau davė
sumautų vilčių po tiek laiko ir tu jų įsikibai, kaip kokia dura. Paprasčiausiai
tik taip randi sau vietą. Randi ramumą. Bet tai skauda, nes tu žinai, kad tai tik
kažkokia tikimybė kažkur ir kažkada, kad greičiausiai tai ir liks tuo. Ir tada
pradeda smaguti skausmas, liūdesys.
Atsiriboji nuo
visų kiek įmanoma. Ir kažko tikiesi. Bandai sustabdyti skausmą, bet negali. Tu turi
fuckin‘ viltį ir laukimą... dalykų, kurie neprognozuojami.
2 savaitės praėjo, o aš baigiu išprotėti. Skauda man. Nereikėjo
to susitikimo
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą