Dievinu lietų. Nuo
pat ankstaus ryto. Kai jo vėsuma nukloja viską aplinkui ir, tarsi, pristabdo
laiko tėkmę. Nuramina. Tokiais atvejais mielai atsikeliu anksčiausiai ryte ir
tiesiog mėgaujuosi. Mėgaujuosi vėsuma, garsais ir savaime pačiu faktu,kad
pažadino gamta, o ne koks žadintuvas.
Aišku,
neatsikratau minčių.Tų pačių. Per daug mąstau apie praeitį, per daug. Tačiau ji
mane tenkino... taip ir leidžiu lietingus rytus – skaitinėju Kafką, gurkšnoju
kavą, surūkau vieną kitą cigaretę ir vis taip pačiai neramiai laukiu, tarsi kas
nors pasikeis...
Kvailutė...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą