Laukiu. kol mane suras.

Su paskutiniaisiais žodžiais išrieda ašara ir tuo pat metu už atviro lango prapliumpa lietus. Sutapimas priverčiantis suspurdėti - dievinu. Man tiesiog liūdna. liūdna būti vienai. Aš taip pat turiu jausmus, noriu mylėti, tačiau.... Tačiau mano kely tik žmonės, kurie savo buvimu erzina. Nekeista, kad vis dažniau į klausimą kas tau nepatinka/ ko tu nemėgsti atsakau - žmonių.

Baigia aušti arbata, nuo vėjo gūsio supasi užuolaida ir virpa žvakės liepsnelė. Aš vėl savo vietoje - ant palangės...

Laukiu kol mane suras.

Naktis.

Kai tiesiog negali užmigti, ar per kiaurą dieną prisprogai energetinio ir kavos, vartaisi nuo šono ant šono, kol galiausiai įsijungi vieną filmą, antrą... pasižiūri, pagalvoji ir... Viskas baigiasi tuo, kad girdi kaip bunda artimieji į darbus, tarsi staiga pastebi, kad už lango, kuris žvelgia į rytus, saulė jau gerokai pakilusi, o laikrodis rodo 7 ryto... kartais 8... Tada eini miegoti.

Esu naktibalda. Dažnai atplaukia aplinkinių, pažįstamų ar šiaip paalinių klausimai mano adresu: „Tu kada nors miegi?“. Taip, dienomis. Nes man patinka naktys. Paslaptingai ramios, vienišos, užburiančios. Sėdėti toje tyloje ant palangės prisidegus žvakių, gerti kavą/ kakavą/ arbatą ir tabaluoti kojas į tamsą, į miško pusę žvarboje taip keistai gera. Rodos, savotiška meditacija ar apsivalymas, nes visos dienos mintys tarsi išskrenda į tą tamsą. Ji jas prarija ir palieka lengvumo jausmą. O ko daugiau reikia?

Norėčiau, kad naktis būtų ilgesnė...

Trūksta nesveikai...

Labai sunku prisiversti kažką rašyti. Tiksliau. Norisi. Nesveikai norisi parašyti, bet... Tiesiog nežinai nuo kurio galo pradėti, kaip visa tai pavadinti, kaip vertinti, ir kokiame stiliuje, kokioje dvasioje būti. Ar padrikai apie visą įvykių maišalynę, ar nuosekliai. Chaosas...

Tikriausiai turėčiau pradėti nuo „Tamsta muzika‘12“. Tačiau ne tomis spalvomis man ji mirga dabar kokiomis mirgėjo. Tiesiog... pradėsiu iš kito galo. Taip kolega pasakė yra paprasčiau „... pradėk nuo to, kas tau pirmiau ateina į galvą“. Iš karto perspėju kad gali pasirodyti lėkšta ar sausa. Tiesiog.. nesutelpa į žodžius jausmas, nepakankamai laiko objektyviai trumpai rašyti praėjo, nenoriu pasakoti smulkmenų VISIEMS, ir... nežinau KAIP reikia rašyti tokiais atvejais...

Važiavau traukiniu iš Naujosios Vilnios. Gėrėm... per tą pragariškai sunkią savaitę n-tąjį kartą. Valandą laiko bėgiais ir daugybė minčių. Visų pirma tokia iš oro, bet gaji - traukiniai man atrodo romantiški. Jie dvelkia senove, kažkokiais sentimentais, sukelia keistą jausmą, tokį, kokį kelia senos nuotraukos, senos knygos, seni filmai. Man patinka traukiniai.

Kitas dalykas– kokia mano kilometrų vertė? Ko vertas kiekvienas metras link kažko, kiekviena minutė kiek suartina ar nutolina, kas mane verčia matuoti viską ne litrais, metrais, valiuta, o verte, ne materialia. Mįslė ir filosofinio gylio pezalai...  Tikriausiai dar vis neatsigaunu...

Tuoj savaitė kai atsisveikinome su Tomu [mėgstantiems pažioplinėti kas ir kaip 1 2 ]. Draugai, giminės, kursiokai, grupiokai ir visi kas jį pažinojo, tačiau mano smegenys vis dar nesupranta iki galo šito... Tikriausiai taip turi būti. Vis dar norisi jam paskambinti, vis dar norisi parašyti sms ar skype, bet... Niekas nebeatrašys, prie slapyvardžio ženkliukas nenusidažys žaliai, nebus „Feel free to talk“. Liūdna kad... kad nepasakysiu tai, ką taip ilgai atidėliojau... „Tomai, žinau, kad ir taip matosi, bet damn.. tu man patinki. Labiau nei tada, gal būt... Galbūt mums reikėtų vėl pabandyti? Tik šį kartą geriau nei tada, ką manai?“  Ar kažkaip taip.

Vis dar yra krūva momentų kai norisi, kad šis žmogutis stipriai apsikabintų ir leistų išsižliumbti ar išsipasakoti glostydamas plaukus. Net tada, kai drebančiose rankose laikydama chrizantemų puokštelę užeinant salėn mane pasitiko jo nuotrauka, o tolėliau urna su pelenais, pasidarė baisu ir būtent tada aš norėjau, kad mane ramintų apsikabinęs ne kas kitas, o tik jis. Tikriausiai skamba kvailai, bet taip, man Tomo labai trūksta. Atrodo, kad jis yra šalia.

Atrodo, dar maivysiuosi lošdama pool‘ą, dar eisime paryčiais nuo „kiaušinio“ lygi Didlaukio 86 apkabindami kiekvieną stulpą ir visaip kvailiodami sningant, darysim sniego angelus... grįžę susirašinėsime lygi paryčių girtom žinutėm skype [gaila, nebeturių anų pokalbių, ten tikrai yra ką paskaityti]. Iki šiol nesuprantu iš kur jis mano numerį iškniso 6 ryto ;D kas man tą patį rytą skambins ir privers per visą baraką vien su chalatu eiti ir... tiesiog taip įteiks puokštę. Su kuo kepsiu susisukusius blynus? Kas mane lankys? Kas užsuks į Pabradę „pakeliui“ į Panevėžį iš Vilniaus? Dievuliau, kas stovėdamas už durų skambins sakydamas, kad po 5 min bus? Ir dar daug daug daug visko. Galų gale kaip dabar bus su kava ir cigaretėm? Juk jo buto balkonas buvo valda, kurioje aš gerdavau kavą kol jis rūkydavo.

Ei barzdyla, apaugėli, tavo veido plaukai ryži, todėl nė velnio ne blondinas, bet vis tiek tu su manimi. Bet kokiu atveju. Nieko nežinau, nes... tik pabandyk ginčytis ir užkutensiu. Tai va, Tomai, žinok, tau šakės bus jei mane apleisi. :D

Iš tiesų pažįstu Tomą vos 1,5 metų, tačiau tai ką pamenu – neaprašysi, viskas lieka mano širdy ir mintyse. Tiesiog to neperteiksi. Per tiek nedaug laiko žmogus sugebėjo tapti labai svarbiu mano gyvenime. Ne tik pabuvoti vaikinu, bet ir tapti patikimiausiu žmogumi, kartais net tuo, kuris verčia judėti pirmyn. Beje, man kažkaip įstrigo jo frazė, kurią pasakė, kai nusistebėjau kiek daug knygų kambary: „Namuose visada turi būti knygų“. Sukasi ši mintis vis ir nenustoja...  Kodėl? Ką tai reiškia? [offtopic, bet tikrai įsirėžė frazė]

Paskutinį kartą mačiau šį žmogutį savaitė iki „Tamsta muzika‘12“. Tada nakvojau pas jį, tada dar kartą bandėme kai ką išsiaiškinti iš mano gyvenimo momentų. Masažas filmukų fone? Žinoma, taip, juk tai mes – originalūs. Planavome susitikti dar, planavome, planavome, svaičiojome kaip kas bus. Planavome... 

Gailiuosi kad tą penktadienį jam neparašiau ir nepaklausiau ar jis bus festivalyje. Aš nežinojau, kad jis atvykęs net. Bet... jei būčiau... Taip, kas būtų jeigu būtų? Būtume susitikę, 100 procentų būtų buvę viskas kitaip. Bet aš sužinojau tik tada kai prasidėjo paieška, kai buvau jau prie Vilniaus... Visas dienas nuoširdžiai tikėjau, kad atsiras, kas belieka?

Dabar tėra prisiminimas apie draugą, kurio linkėčiau kiekvienam. Tobulą draugą. Žmogutį, kuris padės, prajuokins, išklausys, patars. Nuoširdų... man asmeniškai tai žmogus idealas. Visada žavėjausi kaip galima taip sugebėti būti. Jis kažkokia paspirtis buvo man nemesti mokslų, o ieškoti kas tame visame yra įdomaus. Varikliukas judėti pirmyn, daryti, progresuoti, žiūrėti kiek kitaip į viską. Ačiū Jam.

Tomai, BŪK.

Tomai, būk. Tu visada su mumis.

Ha ha, beveik priverstinai androideris

Būtų juokinga jei nebūtų graudu – nebeturiu telefono. Nebėra mano mylimosios Nokia 5310. Užsilenkė šįryt atitarnavusi kone 5 metus ir daug mačiusi. *tylos minutė* 

Ta proga – tapau androideriu, turiu Samsung‘ą. Mygdama senutės mygtukus galvojau, "Vuo, turėčiau touchscreen'ą ir būtų paprasčiau, nereiktų mygyti, be to jie ten tipo labai kieti..."

Dieve mano kaip su tais išmaniaisiais elgtis??? Keikiu nesveikai. Ar aš sena ir buka, ar mano pirštai per stori, ar jis tyčiojasi iš manęs, nežinau, nesidraugauja dar.

Žodžiu, kol kas fuj kaka, nes:

• Jis per jautrus
• Per daug išmanus
• Per daug užknisantis
• Nė velnio ne mažas
• Pasiilgau savo Nokia
• Kažkam išsiunčiau žinutę ir nenumanau net kam.
•  O ar jis tikrai padės man kabant ant uolos krašto?

Flashback "Tundra'12"

Mūsų kampelio kompozicija su pavargusiomis
kojytėmis, kurios ėjo, šoko ir trypė

Tundraaaaaaastiškai fantastiškai labas!

Iš tiesų maniau bus labai trumpai, tačiau išsiplėčiau, tad apie kelionę pirmyn ir atgal, orchidėjas, dienas ir naktis kažkur glūdumoj pusiasaly, alkoholį, karštį. Papaišysiu festivaliui pliusiukus ir minusiukus ant kaktos, palyginsiu savo antrąją patirtį ir... ir toliau eisiu atsigaivalioti nuo beat‘ų trūkumo kiaurą parą.

 Taigi taip – 10.05 autobusas keliauja į Vilnių – pliaupia nesveikas lietus ir, atrodo, OMG kur mes čia dabar keliaujam gamton kai tokie orai, be to kaimo žmogeliai labai keistai žiūri į 2 merginas apsikrovusias tašėmis.  Kiek po 11.00 Vilniaus autobusų stotis ir apsipirkimas (apsikrovus tašėm, žinoma, nes spintelėj jų užaryti paprasčiausiai netilpo). Čia ir prasideda visos smagybės.

Jaunutė kasininkė, man priskaičiuoja svetimas prekes, prie svetimų prekių prilipdo dar kitas prekes, susipainioja, susinervina, rezultatas – eilė nejuda, savo alaus negaliu gauti. Viskas trunka kokiu 10 minučių ir galiausiai „paleista į laisvę “ su visa virtine daiktų + pirkiniais jau keliaujam žemyn į pačią stotį. Alkoholio pakavimo daiktuose ant suoliuko operacija prasideda. Karališkai išvyniotas miegmaišis ant suoliuko laukia savo alaus skardinių, palapinės vidun grūdamas vynas. O kas taip nedaro? Na, žinoma, ne viešoj vietoj. Šalia prieina kompanija – sinchroniškai tiksliai kartoja tai ką ir mes. Smagiau - vis ne dvi mergos.

Pirmieji kadrai ir įrodymai į kur

Autobusu į Dusetas. Geros pustrečios valandos kelio ir užknisantis vaikas, kuris kaip ir jo motina nežino kaip priimta elgtis viešoje vietoje (šiuo atveju viešame transporte). Neįtin malonu sėdėti byrančiame sovietų relikte užsikišus daiktais, nes į bagažo skyrių jų dėti niekas neleido, karštyje ir klausytis vaiko spygavimų, uosti maisto kvapą ir siemkių lukštenimus. Kaip sakant - f*ck yeah.

Utenoje į autobusą įlipa įdomi moterėlė, iš pažiūros tikra hipė, bet nesprendėme per daug iš išvaizdos, tik... ilgainiui nuomonė pasitvirtina. Moteris pasaulį mato gražų, gerą ir spalvotą, mes jai gražios, komplimentų krūvos, smagi tokia. Taip ir atkeliaujame iki Dusetų, kur... Pirmą kartą gyvenime atsiduriu situacijoje, kai autobusą sustabdo mentai. Gaila vairuotojo... Sunervintas visas, baudos negavo, bet „žaliūkai“ paršiukų veidais (nemeluoju) gerokai perkratė viską jam. Žodžiu, keistas įvykis iki stotelės belikus 200m...

Na ir štai - galiausiai išlipame kartu su hipe moterėle. Modama ranka dar kartą palinki gero festivalio ir... pavadina orchidėjomis. Keisčiausias komplimentas ever, kuris taip ir prilipo visam laikui.

Toliau viskas įprastai – pasiima iš anksto sutartas veikėjas, nuveža į vietą, bilietukai, apyrankės, parking‘as. Pirmasis alus – pergalingai nulaistomas atvykimas, sėdint Nissan‘o bagažinėj, kol krapnoja lietukas saulės spinduliuose. Antrasis awkward momentas – pasisveikina kažkur matytas veikėjas. Taip ir nesužinojau kas jis toks.

Dugnas.

Kas prižiūrėjo renginį? Kas perkatė tašes ir atėmė alkoholį (ha ha ne visą tik – mes mokam jį slėpti)? MC Vorai. Šiaip vyrukai smagūs. Tik.. O kaip suprasti tą VISIŠKAI NEtechno muziką  Techno stage? Mes padarėme prielaidą, kad tas geras rokelis buvo Vorams, juk net ir virš scenos buvo patupdytas milžiniškas voras sergintis savo tinklą.

Tai va. Susiradom vietelę palapinei, įsikūrėm ir ėjome aplinkos apžiūrėti. Galiausiai buvo nuspręsta, kad norėsime būti dienomis Chill zonoje, o vakarais siausime Bass scenoje. Kaip sakėm taip ir padarėm. Juk smagu trypčioti kiaurą naktį pagal dnb.

Chill scena, sulaukusi daugiausia mūsų dėmesio – hamakai kaip voratinkliai apraizgę medžius, plaukianti muzika kiaurą parą ir daugybė žmonių. Nesvarbu kur – hamake ar ant žemės – jų pilna, visi atsipūtę, kas skaito kas miega pasitiesęs miegmaišį, kas sukasi suktinę. Pasakiška ramuma. Guli sau hamake, sūpuojies, gurkšnoji alų, o vėjas atneša „Myrrh“ smilkalo salsvą kvapą besipinantį su sukamo tabako, žolės ir cigaretės dūmu. Dar kartais atslenka eterio acetoną lengvai primenantis kvapas. Karštos dienos buvo, pokaituko ne kartą hamakuose miegojom, tai buvo antrieji namai, juk palapinėje kaip šiltnamy dieną.

Erkių maitintokais nusėtas miškelis kiaurą parą.

Atsivėsinti ežeriukas – 3 pliažai, 2 šaltiniai su ledinio vandens srove.

Taigi, bendrai paėmus:

Dekoracijos skurdokos, teritorija didelė, o viskas sugrūsta į vieną vietą, tad atstumai susidaro. Ypač apie Bass ir Techno scenas kalbu – jos buvo žymiai per arti ir dažnai viena kitą permušdavo.

Prekyvietė ir workshop‘ai. Nei į kuolą nei į mietą – nori alaus ar ledų ar dar ko -  turi eiti belekiek, kad jo nusipirktum, nes viskas sukišta į vieną vietą. „Sūpynės“ gauna pliusiuką, nes ten prie kiekvieno stage‘o buvo bariukai ir pan. Wokrshop‘ai dar dar, tačiau.. eini ir neaišku kur kas, taip pat sukišti keistai – pusė sugrūsta vienam gale, pusė kitam prikimšta.

Teritorijos apšvietimas – ŠŪDINAS. Daugiau komentarų nebus. Tik prisiminimas kaip mes valgėme palapinėje dešreles su padažu ir agurkais pasišviesdamos telefonu.

Bent jau kainos nesikandžiojo ir vandens pirkti nereikėjo.

Aj dar maisto turėjome daug J

Atgal vairavau, prisidėjau prie Nissan‘o pusašio sulaužumo – jėėė. O vėliau vėl autobusą, šį kartą jau Vilniuje, sustabdė „žaliūkai“. Tikriausiai su drauge juos traukiame.

DAUGIAU NUOTRAUKŲ ČIA

Tęsiam sūpuokliavimąsį Tundros link

Už lango žvarbiame vėjyje sūpuojasi ir šoka šalto lietaus lašai, o dangus pilkas ir rūstus. Viskas visai ne vasariška, tačiau mano kambary tvyro chaotiškai šiltas laukimas ir gera nuotaika.  

Dar nespėjau nustoti suptis, nespėjau dar įsikurti namuose ir atrasti vietos daikteliams iš bendrabučio, nespėjau draugus visus aplankyti, o jau vėl tašės rikiuojasi, galvelė plyšta ką pasiimti, ko ne. Šį kartą tai Tundra’12.

Stebiuosi savimi kaip čia taip. Gal atėjo laikas gyventi? Atsigauti, atsišokti, nusirauti nesveikai nuo visų mokslų, per 20 metų padaryti vasarą „da best one“. Juk ką galima pamatyti savo miestely? Nieko.

Tai gi pirmas dalykas kuris keliaus į Zarasus – MAISTAS. Nedarykime „Sūpynių“ klaidos. Graži ir nevalgius, bet 3 dienas tempti be maisto? Neeee... Berniukas skeletai nepatinka :D O iš tiesų... Gaila, kad šį kartą keliausiu viena. Truputį keista, neįtin malonus jausmas, bet gal nieko tokio. Juk ten norėjau :).