Už lango žvarbiame vėjyje sūpuojasi ir šoka šalto lietaus lašai,
o dangus pilkas ir rūstus. Viskas visai ne vasariška, tačiau mano kambary tvyro
chaotiškai šiltas laukimas ir gera nuotaika.
Dar nespėjau nustoti suptis, nespėjau dar įsikurti namuose
ir atrasti vietos daikteliams iš bendrabučio, nespėjau draugus visus aplankyti,
o jau vėl tašės rikiuojasi, galvelė plyšta ką pasiimti, ko ne. Šį kartą tai Tundra’12.
Stebiuosi savimi kaip čia taip. Gal atėjo laikas gyventi?
Atsigauti, atsišokti, nusirauti nesveikai nuo visų mokslų, per 20 metų padaryti
vasarą „da best one“. Juk ką galima pamatyti savo miestely? Nieko.
Tai gi pirmas dalykas kuris keliaus į Zarasus – MAISTAS.
Nedarykime „Sūpynių“ klaidos. Graži ir nevalgius, bet 3 dienas tempti be
maisto? Neeee... Berniukas skeletai nepatinka :D O iš tiesų... Gaila, kad šį
kartą keliausiu viena. Truputį keista, neįtin malonus jausmas, bet gal nieko
tokio. Juk ten norėjau :).
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą