Flashback iš "Sūpynių"

Savaitgalis „Sūpynėse“ buvo kažkas neįprasto mano gyvenime. Laimėti bilietai tikriausiai buvo brangesni man nei tų, kurie juos pirko patys. Praėjo jau savaitė, o dar vis gyvenu festivalio nuotaikom - dar vis supuosi. Iš tiesų tai buvo mano pirmasis openair‘as, tad įspūdis išliko tikrai gilus ir nepaisant paskutinės valandos pasikeitimų aš vis tiek ten buvau. Supausi, ir laukiu kitų metų.

Kaip buvo nuo pradžių

O buvo taip... Gerai jau gerai, nepasakosiu kaip gražiai viskas ir sklandžiai vyko, nes - jei atvirai – dieną prieš tai užsišvenčiau Vasaros Terasoj, kur grojo Freaks On Floor, tad savaime aišku, kad vėliau jau viskas buvo „dzin“. Tai ta proga dar gi nenuėjau į egzaminą – gero vakaro užtvirtinimui, ir nakvojau pas draugą muzikantą. Manau,  jau pasidarė aišku, kad pagiringa keliavau namuko [bar(d)aką] susikrauti daiktų kelionei į namus Namus, o vėliau į Pakretuonę. Yeah, sužinotų mamukas – galvą nusuktų. xD

Žodžiu, bėda viena nevaikšto – pragertas egzaminas buvo toli gražu ne visas džiaugsmelis - belaukiant autobuso į namus Namus, paskambina kambariokė ir sako, kad negalės važiuoti. Ech... moterys. Šiaip ne taip įkalbėjau kaimynę keliauti, tad turėjome vos valandą susiruošti ir iškeliauti, man grįžus gimtinėn.

Į traukinių stotį, kuri nuo mūsų Namų yra per gerus 3 su virš km [kitas miestelio galas] su visa manta per 20min įskaitant ir užbėgimą pas kitą draugę palapinės. O taip mes greitos. Prie traukinių stoties greitai užsukome į kažkokią parduotuvytę – reikia juk mums ko nors su laipsniukais. Kategoriškas „Laba diena, mums litrą žalių“ pardavėją kažkodėl labai nustebino. Matyt, retai merginos apsikrovusios palapinėm, miegmaišiais ir kita žygių manta užsuka nusipirkti „tokį“ kiekį alkoholio. Ir dar pigiausio mineralinio.

Toliau paskutinis vagonas ir pirmieji spalvingieji žmogeliai jau nuo Vilniaus pusės keliaujantys ten pat.

Palapinių statybos ypatumai

20 minučių žygis per mišką iki vietos, krapnojantis lietutis, ir įneštas alkoholis. Jeeeee...  Įsikūrėm ant kalno su dar keletu draugų ir barako. Vyrai išėjo, o moterys palapinę statė. Nežinau kur labiau buvo šlapia – ar ant žemės, ar palapinėj, ar mūsų rūbai – lijo gerai, bet mes ją pastatėm. Be vyrų. Och didžiuojamės iki šiol.

Kam tas maistas, mes gi merginos

Na, čia daug nekalbėsiu – nepaėmėm mes jo daug, prisipažįstu, tiesiog per skubėjimą ne tik neturėjom laiko, bet ir kur sutalpinti nebuvo. Be to – merginoms nevalgyti kartais į naudą :D

Šokiai, ežeras ir kompaktiškas miegas

Daug spalvingų žmogučių, daug garso, daug šviesų. Rave‘as nesveikas. 4 scenos ir nauji atradimai – The Picturesque Episodes. To vyruko pasirodymas - nesveikas. Įsimylėjau tuos garsus, kaip kokiame animaciniame filmuke žvėriuką prie maisto jo kvapas atveda, taip jie mane užviliojo, pakerėjo... O ir pats atlikėjas toks... Toks awwwwww <3. Dar Umiko. Štai taip būna - eini prošalį ir užkabina, pritraukia ir užtaško. Tiesiog vienas didelis pozityvus nusišokimas lygi galo gaunasi, kurio metu susirandi draugų dar ir susilažini dėl... pvz. dėl nuogų maudynių.

Taip, mes tai padarėm, mes sutikome išsimaudyti nuogos su kažkokiu vaikinuku ežere. Spontaniškumas nugali – yra ką prisiminti, o ir pasvarstyti ar kas nors matė toj prietemoj, nes dieną tas „nuošalusis“ krantelis buvo vos 1,5m nuo liepto. Ai smagu – nedažnai pasimaudai nuogas prie +- 2 000 žmonių. Aišku, po tokių maudynių toliau rave‘as lietuje, žemaitiška apšilimui palapinėje, pramirkę ja miegmaišiai, akinių paieškos ir „reikalų stumdymas“ su sutiktais pažįstamais, o galiausiai  miegas susisegus viename miegmaišyje su barako kaimynu. Joooo čia taip susisukau, kad pajudėti negalėjau, bet bent jau šilta buvo.

Rytinis pasikepinimas saulytėje, keli alaus, maudynės su rūbais – na, juk diena, cenzūros reikia bent kokios.  Po tokio atsigaivinimo sekė pasigulėjimas pievoje priešais pagrindinę sceną. Net užsnūdusi buvau. Gera saulytė buvo. O tada... Tada atėjo Kamanių šilelis ir pradėjo groti, mano kojytės pajuto ritmą, pašoko ir pradėjo trypčioti – smagiausia tingi popietė kokia tik gali būti – iki įsisiautėjimo ir basų kojelių judesio per pievelę užsimerkus ir vedinai garsų. Mmmmmm.... Tobulybė.

Taigi, toliau vėl vakaras su nesveiku taškumusi per stage‘us „Elektroniniame miške“, nakvynė miegmaišyje, nuo kurios kauleliai dar vis skauda – nemėgstu kai nėra 2 pagalvių – esu truputį palepus, bei pagiringi rytai. Tačiau svarbiausia, kad dar vis supuosi, kad dar vis gera prisiminti, kad viskas buvo puikiai ir, kad norisi PAKARTOT.

Gaila, kad:

·         Neįamžinom, nes su drauge esam truputį „bomžavotos“ ir neturime kuo tai padaryti, bet PAŽADU, kad greitu metu atsiras koks nors aparatas, kad ir muilinukas. O šiaip daug daug akimirkų yra sudėta ČIA.

·        Nepagalvojom apie maistą, tiksliau jo pasiėmėm nedaug, nes paprasčiausiai netilpo.

·         Pasibaigė festivalis- savaime aišku, kaip gi čia bus linksma, kai reikia susirinkti savo žaislus ir pamojavus rankele sakyti „Tia tia, susimatysim kitąmet“.

Kas laimėjo?

Kas keliauja į SŪPYNES? Taip. :)

Niekada man nesisekdavo jokiose loterijose, burtų traukimuose ir panašiai. Bandydavau dar kažkiek, o vėliau tiesiog nustojau, nes jei jau nesiseka tai kam ir bebandyti. Be to susidariusi nuomonė, kad visos tos loterijos tėra būdas privilioti ir apgaulės. Tuo labiau internete - čia dar slidžiau. Žodžiu, vertinimas skeptiškas.

Dar sako - visur yra išimčių. Štai vakar kažkaip perėjau savo skeptiškumus visus, kartais pasiduodu konformizmui savotiškam ir sužaidžiu vieną kitą "like, share, win" tipo FB loteriją. Šį kartą kambariokė numetė užklausą iš LABAS puslapio, susidomėjau - ne tik "like ir share", bet ir paveikti yra ką - išsididinus Lietuvos žemėlapy susirasti tag'ą, kuris nurodo bilietą. Pradėjau knistis po tą žemėlapį - nieko. Nusprendžiau - neverta, bet vėliau, vakare vėl pabandžiau ir... galiausiai radau. 2 bilietus. Woohoo! Klykėm kaip mažvaikės, šokinėjom. Va taip būna kai gaila pinigų, o laimi tai ko nori.

Paniški priepuoliai 4AM - parašyk kursinį  ir pasiruošk
 neuropsichologijos egzaminui per naktį

Taigi dabar pakuojama gera nuotaika, svarstoma ką imti, ko ne, ir kiek imti, kaip spėti atlikti susikaupusius darbus ir panašius klausimus, kuriuos iš savaitgalio reikia kažkur perstumti. Patinka man taip :)

Žinoma, ne viskas - kursinis ir vienas egzaminas. Bet kam tai rūpi? Ne karo metai juk :D

Tiesiog laiminga. :)

Aišku būčiau dar laimingesnė, tačiau kartais gyvenime nutinka taip, kaip neįsakysi, bet čia kita kalba ir apie tai gal kada nors. Arba niekada.

Naktinėjimas

Tikriausiai dabar yra tas KARTAIS, kai... Kai eiliniai malonūs naktinėjimo ritualai pavirsta savotiška panika, prievole ar net katorga. Nes REIKIA. Viskas baigiasi tuo, kad net labiausiai nusikalus organizmui nieko nebūna - širdies dunksėjimas neleidžia užmigti generuotas minčių, kurios suvokia laiko tėkmę iškreiptai, greičiausiai, hiperbolizuotai.

Taip ir atsitinka kai prisiskaitai sąvadų ir kitokių literatūrinių sausalų smegenims- tada ir sakiniai tiesiai per aplinkui raitosi, o dar ir aukštom frazėm. Ech... Ne man visa tai, ne man. Nebepamenu kada skaičiau kokią gerą knygą, o ne destrukvtyvumo anatomijas (ši nėra bloga šiaip jau, bet vistiek), vadovėlius ir kitą, vis labiau įsitikinu, šlamštą, kurio turinį galima sukišti į kelias pastraipas ar puslapius išmetus visus braidžiojimus ir palikus esmę. Bet... Per egzaminą juk reikia apie braidžiojimus braidžiojimais kalbėti.

Sesija. Bendrabučio devinto aukšto lange šviesa ir slopi muzika fonui, daug knygų, popierių ir kavos kvapas, o už lango... Už lango auštančiame danguje, pripažinsiu, be galo myliu tą gilų mėlį virš miegančios žemės rytais, tirpsta prie konteinerio besirausiančio bomžo klibinamų atliekų melodijos. Romantika...

Parašo girtas, oi atleiskite, kaip pats pasakė "elegantiškai apgirtęs", buvęs... Velniop, esmės nekeičia. Tik vistiek  jausmai kažkiek užgroja. Kvailai visa tai, labai kvaila. Bet... toks metas - dienom miegu, naktimis sėdžiu, nesijaučiu mokanti, nesijaučiu savimi, VIS DAR ne...

Tikiuosi, greitai atrasiu savo tikrąjį aš, kuris negrauš patyliukais iš vidaus. Anonimiškai...  ir prisistatys.

sekmadienio muzikėlė (2)

Ir labai labai graži daina iš fimo "Dirty girl": Still Myself by Melissa Manchester

lietus.

Už lango, tamsoje, šviesų šokį šoka lietūs su žaibais. Dainuoja lašeliais į langą, į pražydusių alyvų lapus, į juodą asfaltą bei pilkus šaligatvius, kurie savo raukšlėse bando paslėpti vėsią drėgmę. Lašeliai tirpdo salsvą žydinčių pumpurėlių kvapą ir gaivina nuo dienos pavargusį orą.

Blyksnis. Orą skrodžia apačioje stovinčių automobilių signalizacijos. Cypia šaižiai iki jų neperrėkia griausmas. Skardus, širdį spurdėti verčiantis, baimę varantis dundesys visai šalia.

Tada viskas nurimsta. Vėl savo ramų, hipnotizuojantį šokį lango stiklu ir skardinėm  palangėm, groja lietus. Lietvamzdžių labirintais keliauja žemyn. Žemėn.

Visada mėgau lietų. Raminantį, gydantį, slepiantį. Jis niekada neateina tuščiomis – kažką atsineša prisiminimui. Jis išeina pasiimdamas kažką, tačiau neatimdamas nieko iš manęs.

sekmadienio muzikėlė

Kelionė prasideda čia (1)

Planuoti susitikimai su seniai matytais draugais visada prasideda vėlavimais ir baigiasi netikėtumais, kurie nepalieka vietos žodžiams. Tik mintims ir jausmui... Įspūdžiui... Kartais šiokiai tokiai pastabai ir tiek...

Kelionė prasideda čia:

Užėjus į VGTU Architektūros rūmus Trakų gatvėje nieko ypatingo nepamatysi, iki to momento, ko smagus berniokas nepasako, kur eiti. Išeini į vidinį kiemelį – toks pasakiškai ramus, jaukus... Bet aš ne apie jį, o apie tai, dėl ko ten atsidūriau.

VGTU teatras - studija "Palėpė". Mažytė patalpėlė aukštai, praktiškai palėpėje, talpinanti gal kokius 20-30 žiūrovų ir nedidelė „scena“ – tiesiog laisvas plotas. Net nustembi kokio tai mažumo erdvė, atrodo, neįmanoma vaidinti nieko tokiame mažume, mat esame pripratę prie didelių teatro scenų, daugybės prožektorių ir viso kito. O čia... Čia vyrauja minimalizmas...

„Keltuvas“. 

Teatrinis eskizas pagal Antano Škėmos, Henriko Radausko, Alfonso  Nykos – Nyliūno biografijas, prisiminimus ir kūrybą. Scenarijaus autorius ir režisierius Vytautas Lukaševičius. Taip skelbia programėlė.

Atvirai kalbant maloniai nustebau, kad bus „Baltos drobulės“ motyvai (nežinojau nei kur einu, nei kuriam laikui, tiesiog nusivedė). Smagu žiūrėti kai žinai apie ką. Šiuo atveju laukiau kiekvienos scenos. Tas laukimas malonus, kai nežinai ir tikiesi, lauki, kokia scena bus, kaip bus pateikta, ko nebus, ką gal įsivaizdavai kitaip, nei suvaidino... Neurotiškąjį, bent jau aš taip vadinau visada, Škėmą vaikinukas suvaidino puikiai. Jo įsijautimas tobulas. Scenos su Elena... Atvirai tariant įspūdį paliko personažai į sceną išįję apsisiautę tik paklode. Padvelkia kažkokiu  intymumu, kuris toje vietoje nustelbia šiek tiek nevisai pavykusį jausmingumą. Jo buvo kiek per mažai, manau, tačiau kostiumas viską atsvėrė.

Iš tiesų ši dalis buvo labiausiai įsimintina, labiausiai traukianti ir stipriausia viso vaidinimo metu.

Antroji dalis buvo apie Radauską. Man ne tiek patiko, kiek apie Škėmą. Tikriausiai todėl, kad Radauską žinau tik todėl, kad mokykloje reikėjo, o ne todėl, kad buvo įdomu. Iš tiesų nelipo. Tačiau ir šios dalies vaidyba buvo tikrai gera, įsijautimas į personažus, ypač puikai atspindėtas Radausko charakteris, jo užsispyrimas, nenoras nusileisti.

Trečioji dalis apie Nyką – Nyliūną. Nežinau ar dėl slopstančio dėmesio, ar dėl didelio niūrumo viso spektaklio metu, ar dėl to, kad apie jį ne ką te prisimenu, bet... neturiu ko papasakoti daug, tik čia viskas pynėsi su Radausku, jo mirtimi...

Pliusiukai minusiukai

Spektakliui didelis pliusas už  labai gerą vaidybą – kaip minėjau, aktorių įsijautimas, ypač pagrindinių – tobulas, mano neprofesionalia akimi ir ausimi. Kostiumai taip pat puikai atspindintys laikmetį, sceniniai sprendimai irgi geri. Labai sužavėjo intelektualūs juokeliai, jų pateikimas, ypač iš dalies apie Radauską.

Minusiukai, jau ne vien mano nuomone, o ir kitų, su kuo teko pakalbėti apie spektaklį, studijuojančių aktorinį, sutapo. Spektaklis, tokio turinio, kiek per ilgas – 2 valandos. Tiksliau tos 3 dalys galėtų būti 3 atskyri spektakliai, juos labiau išplėtus, nes jaučias toks savotiškas „sugrūstumas“. Kai kur buvo klaidelių dėl pačio pastatymo – aktoriai nespėja persirengti. O pats pagrindinis dalykas dėl ko visi visi nutarėme linkčiodami galvomis – neskaitęs žmogus nei apie Škėmą, nei apie Radauską, nei apie Nyką – Nyliūną, prie pastarojo mane reikia pripaišyti, sunkiai supras arba visiškai nesupras apie ką eina kalba. Jau vien dėl to reikėtų atskirti šiuos spektaklius ir išplėsti.

Bet kaip ir sakiau – bendras įspūdis man paliko gilus dėl vaidybos ir dėl Škėmos. Aišku niūrumas dar ilgai neišsisklaidė, tačiau jis buvo malonus, savotiškas, kas, manau ir reiškia, kad spektaklis paveikė. Linkiu „Palėpės“ teatrui tobulėti, ir nustebinti dar labiau, nes tikrai net tiek, kiek mačiau nesitikėjau.