AT.

Tu bandai žmogų jau ilgą laiką pamiršti, nes buvo skaudu ir nenori nei žinoti nei ką apie tai, o čia bac užduotis pareina per seminarą:

Prisiminti patį stipriausią savo įsimylėjimą. Daugiausia dėmesio kreipti į savo išgyvenimą, patirtį:

• 1.      
Fiziniai požymiai. Ką fiziškai buvo jaučiama. Fiziniai pakitimai – apetitas, miegas ir t.t.

• 2.      
Suvokimo pakitimas. Kaip buvo suprantamas tas asmuo. Kokios savybės padarė ji vertu mano meilės.

• 3.      
Elgesys. Kaip buvo parodomi jausmai tam žmogui.

Ir kaip dabar? Turi bandyti atknisti kažką, prisiminti kažką ir dar negana to parašyti, kad kažkas kitas skaitytų. Asmenybės teorijų seminarai are freaking me out >.<

tikriausiai tada supranti kad kažkas nebe taip, kai tavoji smegeninė pradeda nuoširdžiai mąstyti ir žibančiom akim stebėti pasaulį po pusės butelio vyno. Kai pajunti tą vaikišką naivumą. Švelniai apsvaigus... Ir vėl pasaulis platus, gražus ir spalvotas. Svajonės ranka pasiekiamos...

Juokinga, kai žinai ko nori, bet nežinai kaip gauti. Stebėjau nemažai žmonių, kurie sugebėjo pasikeisti iš pagrindų, tam kad taptų tokiais, kokiais nori. Pakeitė bendravimą, išvaizdą, stilių, manieras, gyvenimo būdą ir t.t. Kartais ir aš užsimanau, bet nemoku.

Kaip nenuleisti rankų?

 Tikriausiai viskas galėtų būti TAIP.

Dilema.

How can I get rid of Facebook, improove my creativity and everyday have something new to tell, share and enjoy? I feel wasting my days.

Ir iš tiesų...

Pasiilgau...

Kai Tau kažkas patinka...

Vis labiau laukiu trečiadienio popietės.

Begerdama stiprią juodą arbatą su citrina ir daug daug daug cukraus daug mąstau. Sako, per daug į viską gilinuosi, bet kad kitaip nemoku. Lengvabūdiškumas prie gero nepriveda ir išstato tave kaip durnelį prieš visus. Lengvai prieinamą žmogų padaro. Ne. Niekada nemokėjau būti "pohuiste".

Po vieną vis veržiasi mintys, plinta, plečiasi ir visai nedingsta. Susisuka smegeninėje ir tūno ten kaip vilkai pasalūnai. Neišneša paskutiniu metu mano abu pusrutuliai ir  norisi apsižliumbti. Įsikibti į kieno nors  pečius ir žliumbti pasikukčiojant. Juk išsiverkus lengviau.

Blogiausia, užmigdama visada galvoju apie vieną žmogų. Apie...Bučinius. Kvaila, bet mane iki pat dabar nulieja raudonis ir kūnu bėga virpuliukas prisiminus 11 aukštų bučinį lifte. Rawr.. Toks meiliai netikėtas. 

Galvoji ką pasakyti žmogui ir kada pasakyti. Prieš filmą ar po. Ir kaip. O gal nesakyti nieko?

Pasidarai kvailas, žmogau, kai kažkas beprotiškai Tau patinka..

Lyrika 3.

Išsiliejusią naktį tarp pirštų, žvaigždynų ir saulių

Sistemose savo baigiu iškepti.

Kasiopjos, Cefėjai ir Grįžulo ratai –

Mano smegenys vis atpažįsta Tavo kvapą.

Iš melsvo puodelio skysčiams bebėgant

Tobulais virsta tarpai, jie šoka garais,

O pro atdarus langus skersai juodulius plaukia palydovais

Mano akys ir klysta užkliūdyti basų pėdų takai.

Dar kartą ir dar vieną kartą, kas kartą kitaip

Tuštumoj vakuuminėj, palydžiu vieną iš daugelio šviesmečių dukrų.

Sistemos sužlunga, skaičiai pabyra lašais..

Smegenys atkuria  veidą, tą veidą, kurį Tu pirkai.

[2012-03-24 03.32]