Vis labiau laukiu trečiadienio popietės.
Begerdama stiprią juodą arbatą su citrina ir daug daug daug cukraus daug mąstau. Sako, per daug į viską gilinuosi, bet kad kitaip nemoku. Lengvabūdiškumas prie gero nepriveda ir išstato tave kaip durnelį prieš visus. Lengvai prieinamą žmogų padaro. Ne. Niekada nemokėjau būti "pohuiste".
Po vieną vis veržiasi mintys, plinta, plečiasi ir visai nedingsta. Susisuka smegeninėje ir tūno ten kaip vilkai pasalūnai. Neišneša paskutiniu metu mano abu pusrutuliai ir norisi apsižliumbti. Įsikibti į kieno nors pečius ir žliumbti pasikukčiojant. Juk išsiverkus lengviau.
Blogiausia, užmigdama visada galvoju apie vieną žmogų. Apie...Bučinius. Kvaila, bet mane iki pat dabar nulieja raudonis ir kūnu bėga virpuliukas prisiminus 11 aukštų bučinį lifte. Rawr.. Toks meiliai netikėtas.
Galvoji ką pasakyti žmogui ir kada pasakyti. Prieš filmą ar po. Ir kaip. O gal nesakyti nieko?
Pasidarai kvailas, žmogau, kai kažkas beprotiškai Tau patinka..
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą