tikriausiai tada supranti kad kažkas nebe taip, kai tavoji smegeninė pradeda nuoširdžiai mąstyti ir žibančiom akim stebėti pasaulį po pusės butelio vyno. Kai pajunti tą vaikišką naivumą. Švelniai apsvaigus... Ir vėl pasaulis platus, gražus ir spalvotas. Svajonės ranka pasiekiamos...

Juokinga, kai žinai ko nori, bet nežinai kaip gauti. Stebėjau nemažai žmonių, kurie sugebėjo pasikeisti iš pagrindų, tam kad taptų tokiais, kokiais nori. Pakeitė bendravimą, išvaizdą, stilių, manieras, gyvenimo būdą ir t.t. Kartais ir aš užsimanau, bet nemoku.

Kaip nenuleisti rankų?