Žinia, kartais sukandame dantis ir susitaikę gyvename taip kaip yra, nieko nedarydami - kažkoks išmoktas bejėgiškumas.
Taip, tai aš. Visą mėnesį tokia tylutė, ramutė, gerutė, pasakanti OK. Tik šiandien sprogusi. Nesu iš tų, kurie taikosi prie kitų sąlygų, ne... jei man diktuojamos man nepatinkančios sąlygos aš joms tyliai priešinuosi, tačiau jei tai nebepadeda būna žodžių mūšiai. Pasakau viską kas man nepatinka, viską kas nepasikeitė, visą požiūrį savo.
Konkretinu – kambariokė. Ji veda iš proto savo nepasitenkinimu viskam. Kodėl man nerūpi ar kambary daiktų daug bus ir jie kurs jaukumą, ar jis bus pustuštis? Taip, būtent, nes man nerūpi kambarys, man rūpi mokslai.
Negaliu mokytis dieną, nes ji miega iki 14 valandos ir neduok Dieve atitrauksiu žaliuzes. Ai nėra čia ką pasakoti... per daug dėmesio kaip pasikėlusiai, savo taisykles diktuojančiai veikėjai.
Tiesiog diena buvo sugadinta priekaištais manęs neįtakotais, man. Gerų 10 cigarečių tarp 3 paskaitų ir diena pakeičia spalvas, nurimsta kokiam pusvalandukui, o šiaip... alinanti diena. Vienintelė paguoda – Mindaugas. Winston‘as prieš miegą ir pasihuginimai 00.00.
Man jis patinka. Net negaliu įvardyti kaip. Daugiau nei draugiškai, bet ir mažiau nei rimto kažkas. Bijau rimtų santykių. Be to ir nelabai gautųsi – mokslai. Ir gerai, ir taip per greitai prisirišu prie žmonių.
Padariau prezentaciją su grupioke pagaliau. „Mąstymo operacijos ir jų raida“. Tuo diena ir baigėsi. Meluoju. Mindaugo hug‘u, trumpu pokalbiu apie tai kaip mano gamintą tinginį įvertino jo vyriška kompanija [barako sąlygom, stingusį senutyje MINSK].
Jo hug‘ai kelia šypseną – pasistiebi, ištiesi rankeles ir atsiremi į minkštą pilviuką, nediduką tokį, kaip meškiuką kokį apsikabini ir pasidaro šilta gera. Kažkokia saugi pasijuntu. Tie teisininkai... Gera gera gera turėti tokį... draugą? Nežinau, branginu tai kas yra dabar.
Labos nakties.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą