Dienos naujienos. Laimė pabūti kartu.

Ir žinote ką? Aha aha, ji tai padarė - ji aplankė savo berniuką, nes jis jaučiasi geriau. Yeeeeeeeeeah ! Kokia gi laiminga dabar esu, kad pagaliau, po savaitės pertraukos, vėl galėjau jį pamatyti, apkabinti, pabūti [gaila, neilgai, arba bent jau taip atrodo]. Tiesiog nepakartojamas jausmas būti šalia žmogučio, kurio taip ilgu buvo visą laiką. Ir tos kelios valandos praleistos palatoje greitai prabėgo.

O dabar smulkiau apie viską.
Naktis. Grįžau apie 00.30 truputį alučio pavartojusi. Gi krepšinis buvo - ar galima kitaip. Motina jau sėdėjo mano kambary prie sacionaraus ir vėl gi susirašinėjo [grįžta iš antros pamainos ir prie pc... jooo]. Kadangi žadėjau pusbrolį į "Regitrą" palydėti tai anksti keltis turėjau, o motina dzin, ji sėkmingai iki pat ryto PRAŠNEKĖJO su kažkokiu asilu iš UK. Vadinasi, miego nerasta. O dar tas alus truputį užtroškino tai visai...

Gerai, pamaniau, tiek to, autobuse pamiegosiu, iki Vilniaus juk gera valanda kelio, bet kur ten... Pražiopsojau visą kelią į dangų. Beprotiški gražūs debesys buvo, o dar tekanti saulė labai gražiai juos apšvietė. Visada dievinau vaizdą, kai sunkius pilkus lietaus debesis nušviečia geltona saulė. Atrodo pasakiškai viskas.

Rytas."Regitra" ir dar karta sumautas pusbrolio pasirodymas praktikos egze. Žmogeliui reiktų mažiau jaudintis. Skuba... Gaila man jo. Tačiau, kad ir kaip liūdna buvo matyti, kaip jis nervuojasi guodė mintis, kad tuoj tuoj pamatysiu savo bernioką. :) Tad nulydėjau pusbrolį stotin, o pati iškeliavau ieškoti kur yra ta Birutės g.1. Ir čia prapliūpo lyti. Šalta šlapia. patinka lietus man, tačiau ne tada kai mirkstu jame. Skėtis menkai tepadeda...

Kiek džiaugsmo buvo pamačius vyruką savo :) O dar tokį apaugusį -  savaitės laiko barzdelė jam tinka. Ir net labai, beto nėra ežiukas -  nesibado.  :D

Ok. O dabar smagiausia dalis.
Atėjo seselė suleisti vaistų berniukui. Su švirkštais. Maniau išgriūsiu vietoj. Kaip nebuvusi ligoninėj tai maniau, kad durs, o suleido į tokį daiktą ant rankos, kuris vadinas kateteris ar kažkaip taip. Vėliau man berniukas papasakojo kaip ten jį įdeda/įkiša. Vienu žodžiu fuuuuu. Subadė mano vyruką ;(

Beje, mano berniokas pošlas. Kai nematė kiti palatos draugai - senukai dėdulės su kuriais jis "gyvena" apgraibaliojo mane. Šiknius. Maniau vėliau atsikeršysiu, tai kai lydėjo iki durų tuščiu koridoriumi gnybtelėjau ir aš jam jo apvaliąją, ir ką manot. Tuo momentu išlindo vienas iš tų senukų. Truputį gėda, o kaip berniokui dabar įtą palatą grįžti? :D

Kalbant apie dabar. Atsikėliau visai neseniai-  miegojau visą likusią dalį dienos. Lietus kaltas kažkiek, tačiau dabar gan prastai jaučiuosi..  Tikrai ne nuo lietaus. Ar tik nebūsiu peršalusi. Ir atrodo, kad temperatūros būtų, tik vat termometro nerandu...

Dabar saldžių sapnų, einu toliau ilsėtis. Ir laukti trečiadienio, kai mažiuką mano paleis ir galėsiu jį visą visą pasisavinti :)

Mažutė

Ir taip gera iš tiesų... Baisiai baisiai gera jausti, kad vis dėlto rūpi.

Šį vakarą turėjome pokalbį apie tai ką galėtume padaryti dėl kito žmogaus, kas yra pavydas ir kodėl jaučiuosi kvailai.

Žmogutis prisipažino, kad taip pat kaip ir aš yra pavydus. Gal net gi labiau nei aš. Vertinu tokį dalyką kažkuria prasme, tačiau kartu ir neramu - o kas būtų jei jis pamatytų mane su kokiu draugu, ar jau skandalas būtų, o gal vieną dieną sprogtų už visą visą laiką? Reikės išsiaiškinti :) Mano atveju viskas iš karto pasakyta. Esu tiesmuka: pamatau - pasakau. Taip geriau nei kaupti savyje.

Taigi sekančios vakaro temelės reziume. Tai kodėl jaučiuosi kvailai? Esu per daug atvira. Per daug nuoširdi. Tiesiog atversta knyga. Žinoma ne visiems. Tik tiems, kuriuos pasirenku bendrauti. Jų vienetai...

Paskutinis vakaro dalykas. Kadangi labai atsirenku su kuo bendrauju, man sunku susirasti ir žmogutį, nes žiūriu į viską rimtai labai. Tačiau atsiradus tokiam, kuris traukia mane labai labai aš dėl jo galiu padaryti bet ką. Jau nekalbu apie meilę... Tačiau... Paklausta ką galėčiau padaryti dėl jo atsakiau: "Galbūt aš geriau darysiu? Darbai kalba daugiau nei žodžiai." Tiesiog... Negaliu dar pasakyti, kad viską, bet negaliu pasakyti ir nieko. Viskas ateina su laiku. Tik... dažnai sau esu kaip šuniukas, kuris turėdamas savo šeimininką tarnauja jam kas benutiktų. Pasidarau priklausoma nuo to žmogaus. Net noriu tokia būti, bet... Jei aš atgal negausiu tuo pačiu - kandu. Skaudžiai. Tiesiog noriu būti mylima.

Šį vakarą pavadinta buvau mažute :)* . Taip miela buvo. Paprasčiausias sms, o aš tirpstu kaip balutė. Mažutė... Mielas berniukas, kuriam labai smalsu ką dėl jo galėčiau padaryti.

Ilgesiukas.

Iš tiesų, koks keistas jausmas yra ilgesys. Tuo labiau, kad jis neturi vienos kažkokios formos, būna ir skaudus, ir viltį teikiantis, galima sakyti, džiugus, ir dar daug visokio. 

Savo ilgesį kaip įvardinti -  nežinau. Pasiilgau savo berniuko. Atrodo jei tuojau pat negausiu jo apkabinti uždusiu, numirsiu, nebūsiu. Pradeda gerklę graužti, tarsi tuojau verksiu. Ir širdutė spurda. Nebepamenu kada paskutinį kartą nuo Saulės taip jaučiausi. Čia, net gi smarkesnis jausmas užpuola. Toks geras... Su virpuliuku.

Greičiau jį paleistų iš ligoninės... Taip noriu apkabinti, pagaminti ką nors, pabūti šalia. Neleidžia jis aplankyti... O taip norisi... Sakė, penktadienį jau paleisti žada, džiūgauju :) Rimtai įsimylėjau :D

Skaitaliukas 2. Arundhati Roy "Mažmožių dievas".

Arundhati Roy "Mažmožių dievas". Ganėtinai sunkiai sekasi skaityti. Vienu kartu praryti bent jau man nepasisekė. Tik mažais kąsneliais, po truputėlį.  Pasakojimas labai nenuoseklus, labai šokinėja, tačiau tikrai įdomu skaityti apie šalį, apie kurią tiek mažai žinome. Indija.

Nepaisant viso šokčiojančio siužeto iš dabarties praeityn, tada vėl atgalios kas kartą pasiėmus šią knygą jausmas toks tarsi medituotum skaitydamas. Bent jau man tokį įspūdį palieka. Manau, kad tai dėl rašymo stiliaus. Plauki per gamtos aprašymus, kurie aprašyti labai vaizdingai ir nereikia didelių pastangų, kad įsivaizduotum, bandai sekti veikėjų gyvenimus, kurie labai retai panašūs į tai ką matome filmuose apie Indiją, jų šalies papročius, suprasti pagrindinių veikėjų - dvynių Esthos ir Rahelės gyvenimus, savijautas.

Bad news

Dabar esu pikta. Kodėl, paklausite?  O vat todėl, kad mergina esu. Noriu papsichuoti. 

Gerai jau gerai -  pūslelinė užpuolė. Pirmasis pranašas, kad peršalau. Baisiai nervina, baisiai nieži, baisiai atrodo. O ką daryti su ja nežinau. Tepaliukai visokie gal ir nieko, bet vistiek greitai nepanaikinai, o ir užsitepus juos vaikščioti - vaizdelis nekoks. Pleistriukai? Baikit juokus. Vaistinėje tai kas brangiausia įkiša visada. Sakot, o kur liaudies metodai? Žinot, kartais apie juos geriau nė nežinoti. Tai vat.

Įtariu, "peršalimo pranašui" [per gražiai aš čia tas sumautas pūsles vadinu] įtakos turėjo mano nuostabusis savaitgalis su mano nuostabiuoju berniuku ir dvejais jo nuostabiais kaimynais [mergytė jie berniukas jei ką], kurie, kaip įtariame romaniuką suka tik to neparodo atvirai :D Na, arba nusilpusi imuninė sistema. [Hate u.]

Taigi reziume:

• Dabar apsitepusi sėdžiu tepaliukais, geriu arbatą su daug citrinos skiltelių, kad tik neapsirgčiau labiau.
• Apie savaitgalį papasakosiu vėliau. Daug ten visko buvo :D

1-asis neveikimas. Sfera.

Pagaliau laikas atėjo apsidalinti tuo, ką darau kai nėra ką veikti.

Pirmasis mano nieko neveikimo rezultatas yra sfera, kuri, mano manymu atrodo labai įspūdingai. Visada šitą kurinuką vadinu keisčiausiu savo darytu darbeliu, jau vien dėl jo schemos. Ką galiu pasakyti -  paprasčiausia yra ją atsispausdinti ir sulankstyti taip kaip parodyta. Kitu atveju išlieka didelė tikimybė, kad neišeis tobula [savo kailiu patyriau]. Beje, tos žvaigždutės - jos rodo, kad reikia suklijuoti dalis.

Štai čia dar pasižiūrėjimui.

Skaitaliukas 1. Shoko Tendo "Jakudzos mėnulis. Gangsterio dukters atsiminimai"

Sudorojau Shoko Tendo "Jakudzos mėnulis. Gangsterio dukters atsiminimai". Draugė paskolino. Tikrai beprotiškai įdomiai parašyta. Labai lengvai skaitosi ir... Mane sukrėtė. Skaitau ir negaliu patikėti, kad žmogus gali tokį gyvenimą išgyventi, kad iš tiesų tokie dalykai būna, kad kitų įtaka gali žmogaus gyvenimą valdyti smarkiau nei jo pačio protas. Narkotikai, meilė smurtas. Momentais net skaityti baisu, jau nekalbu apie įsivaizdavimą kaip turėtų viskas atrodyti. Keista ir įdomu bandyti suvokti autorės gyvenimą. Šią knygą dedu prie savo favoritų sąrašo.

Iš viso, japonai moka rašyti. gerai rašyti. Tai mane žavi, tačiau ši knyga pranoksta net Harukį Murakamį. Čia nėra įmantriais žodeliais papasakotos istorijos. Paprasti, aiškūs sakiniai, ir, savarbiausia, atvirumas. Taip kaip yra. Štai kokia mano nuomonė. Super.

Šaltinis: http://sakuratan.biz/azlink/trends/q/%E6%9C%88%E6%A5%B5