Iš tiesų, koks keistas jausmas yra ilgesys. Tuo labiau, kad jis neturi vienos kažkokios formos, būna ir skaudus, ir viltį teikiantis, galima sakyti, džiugus, ir dar daug visokio.
Savo ilgesį kaip įvardinti - nežinau. Pasiilgau savo berniuko. Atrodo jei tuojau pat negausiu jo apkabinti uždusiu, numirsiu, nebūsiu. Pradeda gerklę graužti, tarsi tuojau verksiu. Ir širdutė spurda. Nebepamenu kada paskutinį kartą nuo Saulės taip jaučiausi. Čia, net gi smarkesnis jausmas užpuola. Toks geras... Su virpuliuku.
Greičiau jį paleistų iš ligoninės... Taip noriu apkabinti, pagaminti ką nors, pabūti šalia. Neleidžia jis aplankyti... O taip norisi... Sakė, penktadienį jau paleisti žada, džiūgauju :) Rimtai įsimylėjau :D
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą