Ha ha, beveik priverstinai androideris

Būtų juokinga jei nebūtų graudu – nebeturiu telefono. Nebėra mano mylimosios Nokia 5310. Užsilenkė šįryt atitarnavusi kone 5 metus ir daug mačiusi. *tylos minutė* 

Ta proga – tapau androideriu, turiu Samsung‘ą. Mygdama senutės mygtukus galvojau, "Vuo, turėčiau touchscreen'ą ir būtų paprasčiau, nereiktų mygyti, be to jie ten tipo labai kieti..."

Dieve mano kaip su tais išmaniaisiais elgtis??? Keikiu nesveikai. Ar aš sena ir buka, ar mano pirštai per stori, ar jis tyčiojasi iš manęs, nežinau, nesidraugauja dar.

Žodžiu, kol kas fuj kaka, nes:

• Jis per jautrus
• Per daug išmanus
• Per daug užknisantis
• Nė velnio ne mažas
• Pasiilgau savo Nokia
• Kažkam išsiunčiau žinutę ir nenumanau net kam.
•  O ar jis tikrai padės man kabant ant uolos krašto?

Flashback "Tundra'12"

Mūsų kampelio kompozicija su pavargusiomis
kojytėmis, kurios ėjo, šoko ir trypė

Tundraaaaaaastiškai fantastiškai labas!

Iš tiesų maniau bus labai trumpai, tačiau išsiplėčiau, tad apie kelionę pirmyn ir atgal, orchidėjas, dienas ir naktis kažkur glūdumoj pusiasaly, alkoholį, karštį. Papaišysiu festivaliui pliusiukus ir minusiukus ant kaktos, palyginsiu savo antrąją patirtį ir... ir toliau eisiu atsigaivalioti nuo beat‘ų trūkumo kiaurą parą.

 Taigi taip – 10.05 autobusas keliauja į Vilnių – pliaupia nesveikas lietus ir, atrodo, OMG kur mes čia dabar keliaujam gamton kai tokie orai, be to kaimo žmogeliai labai keistai žiūri į 2 merginas apsikrovusias tašėmis.  Kiek po 11.00 Vilniaus autobusų stotis ir apsipirkimas (apsikrovus tašėm, žinoma, nes spintelėj jų užaryti paprasčiausiai netilpo). Čia ir prasideda visos smagybės.

Jaunutė kasininkė, man priskaičiuoja svetimas prekes, prie svetimų prekių prilipdo dar kitas prekes, susipainioja, susinervina, rezultatas – eilė nejuda, savo alaus negaliu gauti. Viskas trunka kokiu 10 minučių ir galiausiai „paleista į laisvę “ su visa virtine daiktų + pirkiniais jau keliaujam žemyn į pačią stotį. Alkoholio pakavimo daiktuose ant suoliuko operacija prasideda. Karališkai išvyniotas miegmaišis ant suoliuko laukia savo alaus skardinių, palapinės vidun grūdamas vynas. O kas taip nedaro? Na, žinoma, ne viešoj vietoj. Šalia prieina kompanija – sinchroniškai tiksliai kartoja tai ką ir mes. Smagiau - vis ne dvi mergos.

Pirmieji kadrai ir įrodymai į kur

Autobusu į Dusetas. Geros pustrečios valandos kelio ir užknisantis vaikas, kuris kaip ir jo motina nežino kaip priimta elgtis viešoje vietoje (šiuo atveju viešame transporte). Neįtin malonu sėdėti byrančiame sovietų relikte užsikišus daiktais, nes į bagažo skyrių jų dėti niekas neleido, karštyje ir klausytis vaiko spygavimų, uosti maisto kvapą ir siemkių lukštenimus. Kaip sakant - f*ck yeah.

Utenoje į autobusą įlipa įdomi moterėlė, iš pažiūros tikra hipė, bet nesprendėme per daug iš išvaizdos, tik... ilgainiui nuomonė pasitvirtina. Moteris pasaulį mato gražų, gerą ir spalvotą, mes jai gražios, komplimentų krūvos, smagi tokia. Taip ir atkeliaujame iki Dusetų, kur... Pirmą kartą gyvenime atsiduriu situacijoje, kai autobusą sustabdo mentai. Gaila vairuotojo... Sunervintas visas, baudos negavo, bet „žaliūkai“ paršiukų veidais (nemeluoju) gerokai perkratė viską jam. Žodžiu, keistas įvykis iki stotelės belikus 200m...

Na ir štai - galiausiai išlipame kartu su hipe moterėle. Modama ranka dar kartą palinki gero festivalio ir... pavadina orchidėjomis. Keisčiausias komplimentas ever, kuris taip ir prilipo visam laikui.

Toliau viskas įprastai – pasiima iš anksto sutartas veikėjas, nuveža į vietą, bilietukai, apyrankės, parking‘as. Pirmasis alus – pergalingai nulaistomas atvykimas, sėdint Nissan‘o bagažinėj, kol krapnoja lietukas saulės spinduliuose. Antrasis awkward momentas – pasisveikina kažkur matytas veikėjas. Taip ir nesužinojau kas jis toks.

Dugnas.

Kas prižiūrėjo renginį? Kas perkatė tašes ir atėmė alkoholį (ha ha ne visą tik – mes mokam jį slėpti)? MC Vorai. Šiaip vyrukai smagūs. Tik.. O kaip suprasti tą VISIŠKAI NEtechno muziką  Techno stage? Mes padarėme prielaidą, kad tas geras rokelis buvo Vorams, juk net ir virš scenos buvo patupdytas milžiniškas voras sergintis savo tinklą.

Tai va. Susiradom vietelę palapinei, įsikūrėm ir ėjome aplinkos apžiūrėti. Galiausiai buvo nuspręsta, kad norėsime būti dienomis Chill zonoje, o vakarais siausime Bass scenoje. Kaip sakėm taip ir padarėm. Juk smagu trypčioti kiaurą naktį pagal dnb.

Chill scena, sulaukusi daugiausia mūsų dėmesio – hamakai kaip voratinkliai apraizgę medžius, plaukianti muzika kiaurą parą ir daugybė žmonių. Nesvarbu kur – hamake ar ant žemės – jų pilna, visi atsipūtę, kas skaito kas miega pasitiesęs miegmaišį, kas sukasi suktinę. Pasakiška ramuma. Guli sau hamake, sūpuojies, gurkšnoji alų, o vėjas atneša „Myrrh“ smilkalo salsvą kvapą besipinantį su sukamo tabako, žolės ir cigaretės dūmu. Dar kartais atslenka eterio acetoną lengvai primenantis kvapas. Karštos dienos buvo, pokaituko ne kartą hamakuose miegojom, tai buvo antrieji namai, juk palapinėje kaip šiltnamy dieną.

Erkių maitintokais nusėtas miškelis kiaurą parą.

Atsivėsinti ežeriukas – 3 pliažai, 2 šaltiniai su ledinio vandens srove.

Taigi, bendrai paėmus:

Dekoracijos skurdokos, teritorija didelė, o viskas sugrūsta į vieną vietą, tad atstumai susidaro. Ypač apie Bass ir Techno scenas kalbu – jos buvo žymiai per arti ir dažnai viena kitą permušdavo.

Prekyvietė ir workshop‘ai. Nei į kuolą nei į mietą – nori alaus ar ledų ar dar ko -  turi eiti belekiek, kad jo nusipirktum, nes viskas sukišta į vieną vietą. „Sūpynės“ gauna pliusiuką, nes ten prie kiekvieno stage‘o buvo bariukai ir pan. Wokrshop‘ai dar dar, tačiau.. eini ir neaišku kur kas, taip pat sukišti keistai – pusė sugrūsta vienam gale, pusė kitam prikimšta.

Teritorijos apšvietimas – ŠŪDINAS. Daugiau komentarų nebus. Tik prisiminimas kaip mes valgėme palapinėje dešreles su padažu ir agurkais pasišviesdamos telefonu.

Bent jau kainos nesikandžiojo ir vandens pirkti nereikėjo.

Aj dar maisto turėjome daug J

Atgal vairavau, prisidėjau prie Nissan‘o pusašio sulaužumo – jėėė. O vėliau vėl autobusą, šį kartą jau Vilniuje, sustabdė „žaliūkai“. Tikriausiai su drauge juos traukiame.

DAUGIAU NUOTRAUKŲ ČIA

Tęsiam sūpuokliavimąsį Tundros link

Už lango žvarbiame vėjyje sūpuojasi ir šoka šalto lietaus lašai, o dangus pilkas ir rūstus. Viskas visai ne vasariška, tačiau mano kambary tvyro chaotiškai šiltas laukimas ir gera nuotaika.  

Dar nespėjau nustoti suptis, nespėjau dar įsikurti namuose ir atrasti vietos daikteliams iš bendrabučio, nespėjau draugus visus aplankyti, o jau vėl tašės rikiuojasi, galvelė plyšta ką pasiimti, ko ne. Šį kartą tai Tundra’12.

Stebiuosi savimi kaip čia taip. Gal atėjo laikas gyventi? Atsigauti, atsišokti, nusirauti nesveikai nuo visų mokslų, per 20 metų padaryti vasarą „da best one“. Juk ką galima pamatyti savo miestely? Nieko.

Tai gi pirmas dalykas kuris keliaus į Zarasus – MAISTAS. Nedarykime „Sūpynių“ klaidos. Graži ir nevalgius, bet 3 dienas tempti be maisto? Neeee... Berniukas skeletai nepatinka :D O iš tiesų... Gaila, kad šį kartą keliausiu viena. Truputį keista, neįtin malonus jausmas, bet gal nieko tokio. Juk ten norėjau :).

Flashback iš "Sūpynių"

Savaitgalis „Sūpynėse“ buvo kažkas neįprasto mano gyvenime. Laimėti bilietai tikriausiai buvo brangesni man nei tų, kurie juos pirko patys. Praėjo jau savaitė, o dar vis gyvenu festivalio nuotaikom - dar vis supuosi. Iš tiesų tai buvo mano pirmasis openair‘as, tad įspūdis išliko tikrai gilus ir nepaisant paskutinės valandos pasikeitimų aš vis tiek ten buvau. Supausi, ir laukiu kitų metų.

Kaip buvo nuo pradžių

O buvo taip... Gerai jau gerai, nepasakosiu kaip gražiai viskas ir sklandžiai vyko, nes - jei atvirai – dieną prieš tai užsišvenčiau Vasaros Terasoj, kur grojo Freaks On Floor, tad savaime aišku, kad vėliau jau viskas buvo „dzin“. Tai ta proga dar gi nenuėjau į egzaminą – gero vakaro užtvirtinimui, ir nakvojau pas draugą muzikantą. Manau,  jau pasidarė aišku, kad pagiringa keliavau namuko [bar(d)aką] susikrauti daiktų kelionei į namus Namus, o vėliau į Pakretuonę. Yeah, sužinotų mamukas – galvą nusuktų. xD

Žodžiu, bėda viena nevaikšto – pragertas egzaminas buvo toli gražu ne visas džiaugsmelis - belaukiant autobuso į namus Namus, paskambina kambariokė ir sako, kad negalės važiuoti. Ech... moterys. Šiaip ne taip įkalbėjau kaimynę keliauti, tad turėjome vos valandą susiruošti ir iškeliauti, man grįžus gimtinėn.

Į traukinių stotį, kuri nuo mūsų Namų yra per gerus 3 su virš km [kitas miestelio galas] su visa manta per 20min įskaitant ir užbėgimą pas kitą draugę palapinės. O taip mes greitos. Prie traukinių stoties greitai užsukome į kažkokią parduotuvytę – reikia juk mums ko nors su laipsniukais. Kategoriškas „Laba diena, mums litrą žalių“ pardavėją kažkodėl labai nustebino. Matyt, retai merginos apsikrovusios palapinėm, miegmaišiais ir kita žygių manta užsuka nusipirkti „tokį“ kiekį alkoholio. Ir dar pigiausio mineralinio.

Toliau paskutinis vagonas ir pirmieji spalvingieji žmogeliai jau nuo Vilniaus pusės keliaujantys ten pat.

Palapinių statybos ypatumai

20 minučių žygis per mišką iki vietos, krapnojantis lietutis, ir įneštas alkoholis. Jeeeee...  Įsikūrėm ant kalno su dar keletu draugų ir barako. Vyrai išėjo, o moterys palapinę statė. Nežinau kur labiau buvo šlapia – ar ant žemės, ar palapinėj, ar mūsų rūbai – lijo gerai, bet mes ją pastatėm. Be vyrų. Och didžiuojamės iki šiol.

Kam tas maistas, mes gi merginos

Na, čia daug nekalbėsiu – nepaėmėm mes jo daug, prisipažįstu, tiesiog per skubėjimą ne tik neturėjom laiko, bet ir kur sutalpinti nebuvo. Be to – merginoms nevalgyti kartais į naudą :D

Šokiai, ežeras ir kompaktiškas miegas

Daug spalvingų žmogučių, daug garso, daug šviesų. Rave‘as nesveikas. 4 scenos ir nauji atradimai – The Picturesque Episodes. To vyruko pasirodymas - nesveikas. Įsimylėjau tuos garsus, kaip kokiame animaciniame filmuke žvėriuką prie maisto jo kvapas atveda, taip jie mane užviliojo, pakerėjo... O ir pats atlikėjas toks... Toks awwwwww <3. Dar Umiko. Štai taip būna - eini prošalį ir užkabina, pritraukia ir užtaško. Tiesiog vienas didelis pozityvus nusišokimas lygi galo gaunasi, kurio metu susirandi draugų dar ir susilažini dėl... pvz. dėl nuogų maudynių.

Taip, mes tai padarėm, mes sutikome išsimaudyti nuogos su kažkokiu vaikinuku ežere. Spontaniškumas nugali – yra ką prisiminti, o ir pasvarstyti ar kas nors matė toj prietemoj, nes dieną tas „nuošalusis“ krantelis buvo vos 1,5m nuo liepto. Ai smagu – nedažnai pasimaudai nuogas prie +- 2 000 žmonių. Aišku, po tokių maudynių toliau rave‘as lietuje, žemaitiška apšilimui palapinėje, pramirkę ja miegmaišiai, akinių paieškos ir „reikalų stumdymas“ su sutiktais pažįstamais, o galiausiai  miegas susisegus viename miegmaišyje su barako kaimynu. Joooo čia taip susisukau, kad pajudėti negalėjau, bet bent jau šilta buvo.

Rytinis pasikepinimas saulytėje, keli alaus, maudynės su rūbais – na, juk diena, cenzūros reikia bent kokios.  Po tokio atsigaivinimo sekė pasigulėjimas pievoje priešais pagrindinę sceną. Net užsnūdusi buvau. Gera saulytė buvo. O tada... Tada atėjo Kamanių šilelis ir pradėjo groti, mano kojytės pajuto ritmą, pašoko ir pradėjo trypčioti – smagiausia tingi popietė kokia tik gali būti – iki įsisiautėjimo ir basų kojelių judesio per pievelę užsimerkus ir vedinai garsų. Mmmmmm.... Tobulybė.

Taigi, toliau vėl vakaras su nesveiku taškumusi per stage‘us „Elektroniniame miške“, nakvynė miegmaišyje, nuo kurios kauleliai dar vis skauda – nemėgstu kai nėra 2 pagalvių – esu truputį palepus, bei pagiringi rytai. Tačiau svarbiausia, kad dar vis supuosi, kad dar vis gera prisiminti, kad viskas buvo puikiai ir, kad norisi PAKARTOT.

Gaila, kad:

·         Neįamžinom, nes su drauge esam truputį „bomžavotos“ ir neturime kuo tai padaryti, bet PAŽADU, kad greitu metu atsiras koks nors aparatas, kad ir muilinukas. O šiaip daug daug akimirkų yra sudėta ČIA.

·        Nepagalvojom apie maistą, tiksliau jo pasiėmėm nedaug, nes paprasčiausiai netilpo.

·         Pasibaigė festivalis- savaime aišku, kaip gi čia bus linksma, kai reikia susirinkti savo žaislus ir pamojavus rankele sakyti „Tia tia, susimatysim kitąmet“.

Kas laimėjo?

Kas keliauja į SŪPYNES? Taip. :)

Niekada man nesisekdavo jokiose loterijose, burtų traukimuose ir panašiai. Bandydavau dar kažkiek, o vėliau tiesiog nustojau, nes jei jau nesiseka tai kam ir bebandyti. Be to susidariusi nuomonė, kad visos tos loterijos tėra būdas privilioti ir apgaulės. Tuo labiau internete - čia dar slidžiau. Žodžiu, vertinimas skeptiškas.

Dar sako - visur yra išimčių. Štai vakar kažkaip perėjau savo skeptiškumus visus, kartais pasiduodu konformizmui savotiškam ir sužaidžiu vieną kitą "like, share, win" tipo FB loteriją. Šį kartą kambariokė numetė užklausą iš LABAS puslapio, susidomėjau - ne tik "like ir share", bet ir paveikti yra ką - išsididinus Lietuvos žemėlapy susirasti tag'ą, kuris nurodo bilietą. Pradėjau knistis po tą žemėlapį - nieko. Nusprendžiau - neverta, bet vėliau, vakare vėl pabandžiau ir... galiausiai radau. 2 bilietus. Woohoo! Klykėm kaip mažvaikės, šokinėjom. Va taip būna kai gaila pinigų, o laimi tai ko nori.

Paniški priepuoliai 4AM - parašyk kursinį  ir pasiruošk
 neuropsichologijos egzaminui per naktį

Taigi dabar pakuojama gera nuotaika, svarstoma ką imti, ko ne, ir kiek imti, kaip spėti atlikti susikaupusius darbus ir panašius klausimus, kuriuos iš savaitgalio reikia kažkur perstumti. Patinka man taip :)

Žinoma, ne viskas - kursinis ir vienas egzaminas. Bet kam tai rūpi? Ne karo metai juk :D

Tiesiog laiminga. :)

Aišku būčiau dar laimingesnė, tačiau kartais gyvenime nutinka taip, kaip neįsakysi, bet čia kita kalba ir apie tai gal kada nors. Arba niekada.

Naktinėjimas

Tikriausiai dabar yra tas KARTAIS, kai... Kai eiliniai malonūs naktinėjimo ritualai pavirsta savotiška panika, prievole ar net katorga. Nes REIKIA. Viskas baigiasi tuo, kad net labiausiai nusikalus organizmui nieko nebūna - širdies dunksėjimas neleidžia užmigti generuotas minčių, kurios suvokia laiko tėkmę iškreiptai, greičiausiai, hiperbolizuotai.

Taip ir atsitinka kai prisiskaitai sąvadų ir kitokių literatūrinių sausalų smegenims- tada ir sakiniai tiesiai per aplinkui raitosi, o dar ir aukštom frazėm. Ech... Ne man visa tai, ne man. Nebepamenu kada skaičiau kokią gerą knygą, o ne destrukvtyvumo anatomijas (ši nėra bloga šiaip jau, bet vistiek), vadovėlius ir kitą, vis labiau įsitikinu, šlamštą, kurio turinį galima sukišti į kelias pastraipas ar puslapius išmetus visus braidžiojimus ir palikus esmę. Bet... Per egzaminą juk reikia apie braidžiojimus braidžiojimais kalbėti.

Sesija. Bendrabučio devinto aukšto lange šviesa ir slopi muzika fonui, daug knygų, popierių ir kavos kvapas, o už lango... Už lango auštančiame danguje, pripažinsiu, be galo myliu tą gilų mėlį virš miegančios žemės rytais, tirpsta prie konteinerio besirausiančio bomžo klibinamų atliekų melodijos. Romantika...

Parašo girtas, oi atleiskite, kaip pats pasakė "elegantiškai apgirtęs", buvęs... Velniop, esmės nekeičia. Tik vistiek  jausmai kažkiek užgroja. Kvailai visa tai, labai kvaila. Bet... toks metas - dienom miegu, naktimis sėdžiu, nesijaučiu mokanti, nesijaučiu savimi, VIS DAR ne...

Tikiuosi, greitai atrasiu savo tikrąjį aš, kuris negrauš patyliukais iš vidaus. Anonimiškai...  ir prisistatys.

sekmadienio muzikėlė (2)

Ir labai labai graži daina iš fimo "Dirty girl": Still Myself by Melissa Manchester