2011 m. rugpjūčio 29 d., pirmadienis

Good news.

Kai prasiblaškai viskas atrodo kitaip :) Svarbiausia išsikalbėti, o tada ką nors paveikti, pasižiūrėti į situaciją iš gerosios pusės :)

Karštutėlė pirtis ir susitikimas su seniai matyta klasioke ir jos draugais - SUPER. Nereikia nė apsimetinėti, kad viskas gerai. Taip ir yra :) Be to dieninis pokalbis su kambarioke buvusia padeda ;) Aišku dar paskaudės, bet... Atsigausiu. Ryt laukia daiktų krovimas ir poryt VILNIUS. Atitrūksiu :)  gera jaustis gerai.

Kas bus tas :) Man jis vistiek rūpi, tačiau dabar jau nebežadu gailėtis. Praleidau gerą laiką su juo ir turiu tik gerų prisiminimų :) Vasaros romaniukas :) Mažas gražus ir saulėtas kaip praėjusi vasara :)
Rytas, kai atsikeli ir suvoki, kad nieko nebėra kažkoks kitoks. Prabundi ir kiaurą dieną guli. Nesinori nieko. Atrodo nutrūko kažkas. Nebesijaučiu gyva, laiminga. Kuo toliau tuo labiau įsitikinu, kad esu praradimų žmogus. Nemoku šalia savęs išlaikyti žmogaus. Per daug naivi esu. Bet... Aš noriu pakovoti. niekada to nedariau, nežinau ar net verta. Bet noriu. Nes buvau laiminga.

Taip, žinoma, aš esu per daug skysta, kad ištrinčiau jo numerį ir kitus kontaktus, aš žinau puikiai, kad vistiek jam parašysiu, kad leisiu jam
pasijusti visišku nugalėtoju. Damn. Ko tik žmogus nepadarys dėl to, kad jam daug reiškia.

Sėdžiu dabar tokiu bejausmiu veidu, tarsi laukčiau kada tos 2 dienos praeis. Taip, iš tiesų taip ir yra, bet... Ką aš dabar Vilniuje darysiu. Man dabar šlykštu sugrįžti ten gyventi netoliese. Netoliese ten kur leidau visą vasarą, kur taip gera buvo ir smagu būti. Eina sau kaip nesmagu. Žinau, aš labai emocionali esu, bet kuo toliau tuo blogiau man sekasi būti su kažkuo.

Aš nemoku būti viena. Aš negaliu paprasčiausiai. Man reikia žmogaus šalia. Ne tik, tam kad jausčiausi saugi, reikalinga, bet ir tam, kad tobulėčiau. Kitaip aš negaliu nei veikti ką, nei noras domėtis kažkuo yra. Daržovė tokia. Man reikia paspirties, kuri yra žmogutis.

Buvo Mažas vėl buvau pradėjus groti, piešti, jo nebėra - aš nebenoriu nieko daryti. Aš nebenoriu net mokytis. Grįžti į universitetą. Tiesiog jaučiuosi šūdinai.

Šūdiniausia, kad neturiu draugų. Su laiku visi atkrito. dar šūdiniau, kad labai atsirenku su kuo bendrauti noriu. Ir tada lieka tokia maža saujelė žmonių. Iš tos saujelės lieka vienas. Ir kai jo nelieka tada aš tokia.

Man labai sunku..

2011 m. rugpjūčio 28 d., sekmadienis

Bad news 3. Mažė be Mažo - nekažką.

Nesinori per daug aiškinti, bet išsikalbėti reikia. Jaučiuosi niekuo. Kažkokia tarsi išnaudota... Gal todėl, kad miegojome? Gal kad tiek laiko savo jam dovanojau, gal kad eilinį kartą lieku viena. Kaltinu tik save... Tokia jau aš. Nežinau ar verta..

Kalbėjausi su jo drauge/kaimyne Alina. Taip gavosi, kad ji žino šitą situaciją. Ne todėl, kad aš pradėjau pasakoti pati, o kad priėjome prie to. Ir aš nepasikentus leptelėjau "Nenoriu kalbėti apie jį". Viską suprato... Tiek man tiek jai tai nesuvokiama. Ilgai plepėjom, svarstėm... Tikiuosi ji nuėjo ir vožė jam nuo manęs. Pikta. Bet...

Taip noriu, kad jis sugrįžtų. Man gera buvo su juo. O dabar.. Nepamenu kada paskutinį kartą tiek verkiau. Kiaurą dieną. Man jo jau dabar trūksta.

Aj negaliu. Per daug emocijų. Per daug šoko, per daug... Noriu berniuko atgal... Mažas, man sunku bus vienai....

Myliu tave...  Mažė be Mažo - nekažką..

.

Išsiskyrėm.

2011 m. rugpjūčio 26 d., penktadienis

Bad news 2. [kai po gero artrodo bloga]

Ir kodėl po gerų dalykų nutinka negeri? Tarsi kas tyčia likimą taip klostytų.

Vakar: Berniukas, aš, jo draugai, smagus vakaras prie kaljano bežiūrint krepšinį. Alus, kelios cigaretės. Atrodo normalu. Vėliau po prieš tai gamintų pietų likusių indų bei virtuvės tvarkymas kas kelias akimirkas glebesčiuojantis. Įprastas reiškinys. Gaminant, pagaminus, tvarkantis. Vėliau puikiausias metas - lieki dviese. Esi tik su tuo žmogeliu ir tik jo.

Po viso gerumo prasideda negerumai. Pirmasis jų pokalbis. Atrodytų niekuo neypatingas, tiesiog atvirai apie praeitį. 4 ryto prie kaljano, su paskutinėm skardinėm alaus. Pokalbiai apie santykius. Pokalbiai apie tai kodėl jie buvo tokie ar anokie. Vienintelė frazė įstrigusi ir neduodanti ramybės gąsdina. tai buvo apie tai kad mano santykiai trumpiausi pusmetį trūko, o jis, kaip pats teigia "neturėjo normalių". paklaustas kodėl atsakė, kad "atrodytų, viskas puiku, bet staiga atsibosdavo, ne tas pasidarydavo". Nuo tos akimirkos pagalvojau kaži kada jam atsibosiu. Sutrikau, bet iki pat šiandienos vakaro nieko nesakiau. Bet.. kuo toliau tuo sunkaiu darėsi tverti tą įkyrią frazę..

Iš čia išplaukė antrasis negerumas. Kadangi esu smalsi, pasiklausiau kaip kaime sekas [išvyko] atsakymo nesulaukiau, paklausiau kaži kas nutiko, kad neparašė nieko ir labos nakties palinkėjau. Tegavau tiek: "Labos nakties... Na. man reiki normaliai pailsėt ir lb gerai viską apgalvot..". tiek. Bet ej ej ej. Ką apgalvot?

Nuojauta negera kankina ir nežinia ką galvoti. Nenoriu šio žmogučio netekti... Jis yra vienintelis po Saulės sutikta žmogutis, kuris beprotiškai traukia, kuris man beprotiškai patinka, su kuriuo TIKRAI norėčiau būti.

Gal tiesiog moteriški svaigimai paranojiminai čia? Tikiuosi, o jei ne? Damn, tas apgalvoti ŽUDO. Norisi verkti. Neramu.

Kai tai yra nusišikti net, kad savaitgalį Pure Future. Nusiškti, kad galėčiau su juo keliauti Į Observatoriją su Juo, jo broliu ir mergina bei tėvuku. Dabar tai nebeimponuoja. Dabar net nusišikti kad sekmadienį turiu pasiūlymą lėkti į Kačerginę.

2011 m. rugpjūčio 24 d., trečiadienis

Atsibosta laukti. Tiksliau tas jauduliukas, kuris auga pilve ir ištirpsta po visą kūną, pradžioje būna toks malonus, o vėliau užknisa. Vėliau jau jis nė velnio nesmagus, pradedi labai dvejoti, prisigalvoji nesąmonių ir panašiai. Nes lauki. Tikiesi.

Damn, taip norisi pasakyti tą žodelį iš M raidės jam, bet taip nesinori, kad jis taptų švaistymusi ir prarastų vertę. Dabar  kaip tik laukiu kada ten daktarė ateisi ir jį išspirs iš palatos namo, tada galėsiu ramiai atvažiuoti, stipriai apkabinti, pabučiuoti.

Atsiprašau... Ir vėl svaigstu. <3

Ilgas, piktas ir gauruotas

Bus labai daug kalbų apie "žemiau bambos aukščiau kelių", bet ne todėl, kad pasidalinčiau su kuo nemiegu ar miegu, bet tam, kad išreikščiau nuomonę apie tokius dalykus, ir labai dorovingus tėvelius, mokytojus, senelius ir šiaip "lievą", nesveiką, neadekvatų požiūrį į NORMALIUS [pabrėžiu] dalykus.

Taigi, šio vakaro "vinutė" buvo berniuko žinutė, man prakalbus atviriau apie TUOS ir panašius reikalus: "[...] dar neteko tokios panos kaip tu sutikt... Kad bent jau blaiva taip laisvai kalbėtų", (n-18 temomis). Heh.. na,  tokia jau aš esu -  neprikimšta visokių paistalų. Man visos tos temos susijusios su sexu, lyt. organais, malonumais, arba, jei kam maloniau, TOS temos nėra kažkas gėdingo ar nepadoraus, tai natūralu. Tik reikia žinoti kada galima apie tai prabilti, po kiek laiko ir kiek atvirai.

Na tai kodėl mes laisvai galime kalbėtis apie rankas, kojas, akis ir kitką, o jau pvz. penis ir visa kitą yra nepadoru. Juk tai toks pat organas kai ir visi kiti. Galų gale kodėl galime paprastai nagrinėti virškinamojo trakto funkcijas, sudėtį ir t.t. galų gale kaip maistas virškinamas? O jei jei žemiau bambos reikalai keliauja tai jau amen -  mokytojai mikčioja ir raudonuoja, tėvai išvis tyli. Aš abejoju ar, pvz. moters, reprodukcija yra bent šimtadaliu tiek šlykšti savo funkcijom ir sudėtimi organų, kiek virškinamas maistas. Kitas dalykas, kodėl mes galime laisvai kalbėti apie tai kas mums patinka, malonu? Kodėl jau nepadoru pasakyti kaip mums maloniau apačioj? Kaip labiau patinka? Juk tai irgi pas pats kaip pasakyti, kad mums labiau patinka vaniliniai nei braškiniai ledai, kad mums patinka labiau kai esame giriami, o ne peikiami, kad nepatinka tas ar anas.

Dar dalykas toks, kad tai išvis turi būti normali tema, juk nuo jos didele dalimi priklauso ir mūsų sveikata ir gyvenimo kokybė. Jei kažkas blogai, mes dažniausia tylime, mums baisu pasakyti ir t.t. Kodėl? Nes, neduok Dieve, kas su žinos, išgirs, juk tai TAAAAAAAAAAAAAAAAIP nepadoru, juk TEN kažkas negerai nes jau prisidirbo kažkur kažko. Fuck it. Žmonės, gyvenam, jei kažkas negerai negalima palikti ir tylėti. Juk ne vien nuo nesaugių santykių ar dar ko galima apsirgti. Pasiskaitinėkite straipsnių -  pilnas internetas.

Aš atvira? Blemba, čia jūs akmens amžiuje gyvenat. Ir kas čia blogo kalbėti? Reikia domėtis. Ne tik savimi, bet ir savo žmogučiu.

Juokingiausia, prisimenu, dar mokykloje buvo: biologijos pamoka, berods 12 klasė, nepamenu tiksliai [ot tai tau per metus pamiršau], ir vadovėly VISI TIE REIKALIUKAI tema. Mokytoja: "Tai vat pasiskaitykite patys" palenkė galvą ir sėdi, o ten gal 10 eilučių teksto ir tai sauso, nė velnio neatsakančio į mokiniui galinčius kilti klausimus, tuo labiau į savarankišką pasaulį keliaujančio. O jau amžiuje moteris. Smagiausia, kad nuskambėjus atviram klausimui apie orgazmą, ji tiesiog išėjo iš klasės. Taaaaaaip, mokykloje mus ruošė gyvenimui. Ir esu įsitikinusi, kad panaši istorija daug kur.

Dar kitas dalykas yra bobučių laikų pasakos, kad viskas kas aukščiau kelių žemiau bambos yra blogai. O kai paklausai tai ne vieną buvo ant šieno užsivertę ir ne po kartą. Jos ten ir su Jonu ir su Petru ir dar kokiu Kaziu... Vartėsi jos ten visos kol vieną dieną neprisprogo. O ir laikai kiti buvo - nei apsaugų kaime kokiam, o juk dauguma mūsų senukų iš kaimų, nei kas žinojo, kad apsaugos kokios yra. Štai ir kalba prisprogusios, po 20 vaikų prisdariusios, kad blogai, vaikai, yra jau net kalbėti apie TAI. Taip ir tėvus mokė sovietų laikais... Tai tėvai vis nesiryžta arba sunkiai ryžtasi pasikalbėti su vaikais. Pati apie mergaitiškus dalykus sužinojau toli gražu ne iš motinos. Ji ir dabar keičia temas vos pradedu apie tai kalbėti.

Dar va ir kunigėliai su savo nuodėmėm jau vien apie mintį. Prabilo tie, kad nė papo laikę nėr. Galiausiai pedofilais tampa. Ir tai jau normalu. Dievulis atleis, o jau jei pakalbėsi kaip kam maloniau, kaip kas skuta ką ar ne - pragaras tau iš karto.

Tai vat tokie išvedžiojimai kodėl gi lieku LAAAAAAABAI DRĄSIOS PANELĖS etikete ant kaktos. Ir man nė kiek nei gėda, nei nesmagu, nei ką. VISKAS TAI YRA N O R M A L U.