Atsibosta laukti. Tiksliau tas jauduliukas, kuris auga pilve ir ištirpsta po visą kūną, pradžioje būna toks malonus, o vėliau užknisa. Vėliau jau jis nė velnio nesmagus, pradedi labai dvejoti, prisigalvoji nesąmonių ir panašiai. Nes lauki. Tikiesi.

Damn, taip norisi pasakyti tą žodelį iš M raidės jam, bet taip nesinori, kad jis taptų švaistymusi ir prarastų vertę. Dabar  kaip tik laukiu kada ten daktarė ateisi ir jį išspirs iš palatos namo, tada galėsiu ramiai atvažiuoti, stipriai apkabinti, pabučiuoti.

Atsiprašau... Ir vėl svaigstu. <3