Rytas, kai atsikeli ir suvoki, kad nieko nebėra kažkoks kitoks. Prabundi ir kiaurą dieną guli. Nesinori nieko. Atrodo nutrūko kažkas. Nebesijaučiu gyva, laiminga. Kuo toliau tuo labiau įsitikinu, kad esu praradimų žmogus. Nemoku šalia savęs išlaikyti žmogaus. Per daug naivi esu. Bet... Aš noriu pakovoti. niekada to nedariau, nežinau ar net verta. Bet noriu. Nes buvau laiminga.

Taip, žinoma, aš esu per daug skysta, kad ištrinčiau jo numerį ir kitus kontaktus, aš žinau puikiai, kad vistiek jam parašysiu, kad leisiu jam
pasijusti visišku nugalėtoju. Damn. Ko tik žmogus nepadarys dėl to, kad jam daug reiškia.

Sėdžiu dabar tokiu bejausmiu veidu, tarsi laukčiau kada tos 2 dienos praeis. Taip, iš tiesų taip ir yra, bet... Ką aš dabar Vilniuje darysiu. Man dabar šlykštu sugrįžti ten gyventi netoliese. Netoliese ten kur leidau visą vasarą, kur taip gera buvo ir smagu būti. Eina sau kaip nesmagu. Žinau, aš labai emocionali esu, bet kuo toliau tuo blogiau man sekasi būti su kažkuo.

Aš nemoku būti viena. Aš negaliu paprasčiausiai. Man reikia žmogaus šalia. Ne tik, tam kad jausčiausi saugi, reikalinga, bet ir tam, kad tobulėčiau. Kitaip aš negaliu nei veikti ką, nei noras domėtis kažkuo yra. Daržovė tokia. Man reikia paspirties, kuri yra žmogutis.

Buvo Mažas vėl buvau pradėjus groti, piešti, jo nebėra - aš nebenoriu nieko daryti. Aš nebenoriu net mokytis. Grįžti į universitetą. Tiesiog jaučiuosi šūdinai.

Šūdiniausia, kad neturiu draugų. Su laiku visi atkrito. dar šūdiniau, kad labai atsirenku su kuo bendrauti noriu. Ir tada lieka tokia maža saujelė žmonių. Iš tos saujelės lieka vienas. Ir kai jo nelieka tada aš tokia.

Man labai sunku..