Šventinės nuotaikėlės b**t

Tikriausiai senstu. Mano šventės vienišos, nuobodžios, o dar ir skaudinančios.

Visų pirma – sesija. Negeras reikalas, kuris kirbina tave kiekvieną dieną su mintimi „žiūrėk, tau liko savaitė. Oooooo, tau jau liko 2 dienos...“. Tu normaliai nemiegi, amžiais lyg ant adatų, negali susikaupti, nes vis atrodo nespėsi, ir dar blogiausia tas kirbantis neramumas. Tu eini miegoti su juo keliesi su juo, nepaleidžia tavęs. Nesinori blogai gauti. Visada atrodo reikia kuo geriau pasirodyti. Bet bijai.

Kitas dalykas Nauji metai – nežinau kur ar su kuo. Vadinasi, viena su savimi. Bet tikrai ne namie. Namie pragaras negerai ir nesmagu.

Taip... turiu „mamytę“. Nebuvo nė dienos nuo ketvirtadienio vakaro, kad nekibtų. Toks jausmas tarsi būčiau atpirkimo ožys. Aš bloga nes dabar muziką įsijungiau per kolonėles, o ne iš savo laptopo, aš blogai puodelį pastačiau tai aš kekšė, išeinu į lauką – kalė, senas stacionarus kompiuteris nesusitvarko su savimi -  perkaista ir išsijungia – kalta aš, nes čia dėl manęs jis išsijungia.

Ar normalu motinai savo dukrą vadinti visaip kaip? Kad ir šiandien – sėdėjau ir bandžiau mokytis kambary visą dieną – vakaran atėjo ir pradėjo visaip vadinti. Kol nepradedu rėkti taikosi trenkti. Tad po tokių „švenčių“ esu be balso.

Visame šitame labiausiai gaila brolio, mažas dar. O ji nesugeba jam aiškinti kaip teisingai ką parašyti ar dar ką. Girdėjau vieną rytą. Na, tiksliau pabudau nuo to, geriausias apibūdinimas, žvigimo. Jei jis nesupranta kaip atlikti užduotį, ji jam paaiškina tyliai, jei si nesuprato dar kelis kartus -  rėkia. Tai kaip vaikas gali kažko išmokti? Kaip gali iš pamilti skaitymą, rašymą? Žodžiu.

Man skaudu dėl tokių žodžių, kurie eina už nieką. Ar aš vaikštau prasigėrusi, purvina šlaistausi gatvėmis, ar aš neturiu jokio išsilavinimo, ar miegu su kiekvienu pasitaikiusiu? Galų gale aš vis dar neturiu vaikino. Ar tai dėl to aš kalė, kekšė, suka, debilė, prostitutė, šūdo gabalas?

Nuoširdžiai noriu, kad ją vieną dieną išvežtų pasigydyti, nes jai aiškiai su galva negerai.

Kalbant apie ją dar. Namie vieninteliai dalykai, kuriuos daro tai mažinai tvarkosi, nespėk ką pastatyti kur – riksmai, kad ką tik sutvarkė, kad sušluojo ar dar ką. Toks jausmas, kad jei nueisi su kojinėm, o ne šlepetėm tai labai ten virtuvėj bus netvarka, ar jei padėsi puodelį ne taip ar ne ten... Kitas dalykas jos internetiniai „draugeliai“. Per dieną prakalba nežinia kiek laiko telefonu. O kalbant apie telefonus, man labai įdomu iš kur tokių „gerų“ žmonių yra, kurie dovanų šiaip sau dovanoja jai Armani kvepalų, telefonus ir pan? Negi užtenka tik liežuviu pamalti? Abejoju. Tokiu atveju, peršasi mintis, tai kas čia iš mūsų kalė?

Pradedu apie ją blogiausia galvoti. 40metė debilė su pavažiavusiu stogu, kuriai durką yra šūdo gabalas, kurios pasielikai visada lieka tuščioj vietoj. Negaliu daugiau. Tas šventinis savaitgalis suėda tiek sveikatos. Jei ne brolis nevažiuočiau namo apskritai. Dar žinoma finansai. Bet ir tai ne jos, o bobutės.

Nesistebėsiu jei artėjantis egzas žlugs. Nieko gero neišmokau. Įtampa, kad neateitų ir nepradėtų vėl staugti....

Palanai.

"Ateičiai" turiu kelis planus:

1. PAGALIAU sukelti savo nieko neveikimus
2. surašyti kitos rūšies neveikimus, arba kitaip -  jaunystės kliedesius.

Antradienis, lapkričio 29

taigi taigi taigi kelios žinios apie šiandieną:

1. Pramiegooooojau. O dar žadėjau eiti paskaiton. Ne gana to dar į seminarą pavėlavau. O į antrą seminarą išvis nebespėjau. O dėl toooo, kad:
2. važiavau pas dermatologę. Mat man jau  mėnesius gerus aplink apgamą odos plotas nemažas sausta. Pasižiūrėjo, pasakė, kad gal dermatitas, ir kad su apgamu viskas ok. gavau vaistukų, tai va sėdžiu šlaunį aptepliojus. 3 rūšių kremai. Gerai, kad motina jos med.sesuo yra tai nemokamai viskas. Net vizitas. :)
3. Mano rašto darbas is in da progress :) Wuhu! Rytoj turėčiau ne tik baigti, bet ir nusiųsti. Nėra ten ko dviratį išradinėti.
4. Ryt namo važiuoju. patinginiauti jau pats laikas.

Ai, dar vakar buvau su Rimantu išėjusi pasivaikščioti - smegenys buvo kuriam laikui atsijungusios tai išsitempiau. Ekspromtu nusprendėm nukeliauti į centrą, ten kiek pasivaikščiojom ir nuo užupio atvažiavome namo. Smagu senus draugus kartas nuo karto pamatyti. :)

Ir... vis dar mąstau apie stogus, vėjus, nors... Iš tiesų gal taip ir geriau. Gražu. Dažnai pradedu bijoti, o kas jei atsiras gyvenime žmogus vėl, kuris nuneš mano stogus savo vėjais? Kaip kaži tada? Negi po kurio laiko liksiu plika? Priglaus po savuoju, bus gera, o tada pasiims viską ir paliks plikas sienas ir vos kelias čerpes, tarsi kvailą viltį.

Bijau santykių. Jau dabar tikrai bijau ir puikiai suprantu kai žmogus pasako, kad bijo/nenori įsipareigoti... Aš taip pat. Ypač kvailai pasijuntu, kai Alina pasakoja apie savo Panda, kad jis ją aplankys greit. Iš pat Norvegijos atskris. Ir aš noriu, kad pas mane kas nors ateitų. Bent ateitų, skristi nereikia... O kartu ir bijau. Būti tokia laiminga kaip ji, taip švytėti, nes bent menkiausias nesklandumas ir tu apsiniauki ir lietum pralyji. Pajutau pakankamai savo kailiu dramų.

Per žemai..

Sėdėjau paskaitoje, klausiausi kaip švilpia vėjas [pagaliau tie smarkūs rudeniniai vėjai prasidėjo], žiūrėjau į universiteto stogą, medžius pusplikėm šakom šalimais miškely ir mąsčiau: "Žemai... per žemai...4 aukštai yra tikrai per žemai...". Vis dažniau pagaunu save aukštesniuose pastatuose persisveriant per balkoną ar šiaip žiūrint pro langą žemyn mąstančią. O mąstau apie tai ar toks aukšti pakankamas šokti būtų, ar mane js tenkintų jei kada nuspręsčiau. Mano buvęs bendrabutis 9 aukštų net ant stogo krašto bestovint buvo nurašytas. "Per žemai. Ne gana". Šis, kuriame dabar tūnau ir geriu arbatą vis dar nuo žvarbos atsigauti nespėjusi yra 12 aukštų. Ant stogo nebuvau, bet jis vistiek nėra pakankamai aukštai. Saulėteky, tas, iš kurio pernai padurtas studentas krito gal jau šis tas... juk 16, o jei ant stogo užsilipi tai ir 17, o ne 12.

Kartais norisi skristi. Atrodo šoksi ir nuskrisi. Kaip paukštis. Nuo tokio. 1000m aukščio...http://www.burjdubaiskyscraper.com/Kingdom-Tower/Kingdom-Tower.html

Keistas būsenas sapnai palieka. Po to, kai paskutinį sykį sapnavau jog skrendu, kai sapne euforijos apimta klykiau iš baimės ir kartu laimės, kad skrendu, kai jaučiau per kūną bėgantį virpulį, ir kai pabudusi dar jaučiau tą nerealų jausmą ir vis dar kūno neapleidžiančia malonę tarsi elektros srovelę dar dažniau mąstau apie skrydį. Savaime mintys nuklysta. O keisčiausia - aš bijau aukščio..

Ne, viskas tikrai ne dėlto, kad nėra ką veikti. Tokia monotonija man net mielesnė, kadangi būtinai atsiras idėjų, kurias tuojau pat pradėsiu įgyvendinti. Viskas dėl to, kad UŽPISO. Švelniai tariant. Mokais mokais, bandai giliau įlysti subinėn dėstytojui vien tam:

1. kad tavo pažymys geresnis būtų, 
2. nes tada tavo sesijos vidurkis bus didesnis, 
3. nes tada gausiu stipendiją gal, 
4. nes tada gal pereisiu į valstybės finansuojamą vietą, 
5. nes tada motinai nereikės už mano mokslus mokėti, 
6. nes tada niekas nepriekaištaus, kad vis pinigų nėra, 
7. nes tada "tipo" bus geriau.

ir žinot ką? O man jau POHUJ. Man nusibodo kalti viską nustatytiems deadline'ams, man nusibodo aukoti kiauras dienas ir naktis dėl sumauto pliusiuko ar 1 balo. 

Spėkit kodėl daug kas jaunimo tarpe žili jau? Aplinka? TAIP! Tiksliau "aukštasis mokslas" koks ten aukštasis, miegi po maksimum 4 valandas per parą, amžiais stresuoji, jauti nesveiką konkurenciją, ir negali normaliai išeiti bent kartą per mėnesį pasilinksminti, nes tave sąžinė užgrauš, kad vą, tu čia geri alų vietoje to, kad skaitytum kognityvinės psichologijos vadovėlį, kaltum vos ne kiekvieną sakinį, nes nežinia ko per atsiskaitymą pareikalaus, o jei testas tai išvis. Atsakymo variantai vienu žodžiu skiriasi.

Tai vat: kas diena alus. Kad būtų labiau pohuj.

Kartais norisi mesti viską lauk. nes spaudimas ir iš tėvų. Tu negali pasakyti, kad gavai mažiau, nes prasideda skandalas, kad durnių volioju. O kaip aš pati??? Kava kava kava kava sausainis, vakare kokie makaronai su mėsa, kava kava kava ir 4 valandos miego. Jėėėėė, STUDIJOS PATYS GERIAUSI METAI GYVENIME. Eikit jūs patys žinot kur kas tą pasakė.

Dog days.

Mano skalbiniai švelniai žydri. Šį kartą kaltos vilnonės kojinės, kurios šiaip jau žalios buvo.
Mano politologija eina šuniui ant uodegos, nes nieko nebe suprantu ką mokausi ten.
Mano kūnas ir mintys nori nutrūkti nuo pavadžio, nes jau užsisėdėjau.

Karolukui truputį kukū, tad ji rankdarbiauja - neria baltus varpelius žiemai artėjant vąšeliu. kaip visada geriau dideliais kiekiais pigią arbatą su dviem šaukšteliais cukraus ir citrina. kas dieną svajoja, kad pagaliau išsikeps lietinių su obuoliais ir cinamonu, pradės vėl su origami menu žaisti, pieš ir kitaip grįš prie to ką labiausiai mėgsta. Universitetas suvalgo žmogų, jei jis nevisai žino ko nori gyvenime mokytis.

Bent jau pragaro savaitė baigės ir beliko malonūs darbeliai bent kiek paremti kūrybiniu darbu - pristatymai.

Truputis iš psichologijos:
Dabar susidomėjau greituoju skaitymu. Sako ten reikia atsiriboti nuo skaitomų žodžių įgarsinimo mintyse ir suvokti esmę, vienu žvilgsniu aprėpti kuo daugiau žodžių ir taip pat suvokti prasmę. Tik kyla klausimas man....

O kaip su akademiniais tekstais? Skaidrėmis?
OK. Grožinės literatūros prasmę nėra taip jau sunku suprasti. Bet akademiniai tekstai, moksliniai? Straipsniai, tyrimų aprašymai? Juk ten kiekviename sakinyje tai kas svarbu, juk egzaminui praktiškai visą knygą atkali. Aišku sugaišti baisiai daug laiko, nes tą knygą minimum po 3 kartus perskaitai. Tai kaip čia? Ar tik nereikės man kokį dėstytoją paterorizuoti šiuo klausimu?

Jau seniai pastebėjau tokį dalyką, kad žmonės [ne visi, bet dauguma] visą laiką tik skundžiasi kaip yra blogai, kaip nesiseka ir t.t. ir labai mažai džiaugiasi bei šypsosi. Tada tai tik erzindavo ir būdavo nemalonu klausytis, bet nesigilindavau kodėl taip yra. O neperseniausiai ir save pagavau tokią esančią.

Visų pirma tu, žmogau, matai sėkmingus žmones aplinkoje ir nori to paties. Tuo metu tave apima kažkoks pyktis, pavydas, kad ne tu tai turi. Štai čia ir prasideda bambėjimai, apkalbėjimai, pykčiai ir tingesiai, pavydai bei savęs nuvertinimai.

Bet kaip jūs norite, tačiau yra tokia tiesa: Jei tik sėdėsi ir kalbėsi ko kiek pasiekė kitas - savosios laimės negausi, nieko nepasieksi. Taip, žinoma, visi nori lengvai gauti kažko, lygiai taip pat ir aš norėjau, bet dabar supratau, kad lengva sėkmė ne tik neatneša ilgalaikės laimės, bet ir neskatina tobulėti, kilti aukščiau, siekti daugiau.

Štai paprastas pavyzdys: pernai metais maniau, aj čia atlankysiu seminarus ir bus gerai, ką ten tos paskaitos ir t.t. ir pamačiau pažymius - nieko gero. Ne todėl, kad atsainiai žiūrėjau į mokslą, bet todėl, kad per paviršutiniškai dariau viską, o ten, kur nė velnio nesimokiusi gavau gerų pažymių man nesuteikė jokios laimės, jau nekalbant apie naudą.

O štai šiemet kitaip: mokausi kiek tik galiu, ir matydama įvertinimą džiaugiuosi ir tai mane skatina dar dar ir dar stipriau pasistengti. ir jei gaunu kiek mažiau nei savo nusibrėžta minimali riba atsižvelgiant į įdėtas pastangas nepykstu, nebambu, o tiesiog aiškinuosi ko dar nemoku, ko nesugebėjau suprasti ir tai išmokti.

primityvoki pavyzdžiai, tačiau taip yra visur. Kol pats neveiksi, tol nieko ir negausi. Turi turėti kažkokias nuostatas pats sau, ribas, įsitikinimus, principus ir jų laikytis GRIEŽTAI, nes kaip pasakė N. Oželytė "Kai bent kartą pamini savo principą jis jau nebe principas...".

Taigi todėl taip ir yra, kad esu dingusi, kad atsisakau vakarėlių ir panašių dalykų, o tiksliau leidžiu retai sau tą, nes aš siekiu tikslo, kuris paremtas ne tik geru įvertinimu, stipendija, ar geru baigimu, o tiesiog aš noriu žinoti daugiau, išmanyti tai ką mokausi ir būti geriausia sau. Esu kokia esu -  siekiu maksimumo.