Visada galėtų būti ruduo.

Paskaičiau savo bandymus kurti... Pastebėjau, kad labai dažnai apie rudenį rašiau. Ir dabar. Kai.. nebesugalvoju kaip žodžiais pažaisti, kaip aprašyti vaizdinius iš minčių marmalynės vistiek myliu rudenį, vistiek noriu jį parodyti kaip įsivaizduoju...

Auksinis, šiltas, spalvotas.. Visada galėtų būti ruduo.

Šeštadienis. Atika "Gana"

Ir kas man daros? Po šeštadienio "Atikos" koncerto ši daina dar nerealesnė nei buvo. Žinoma, jiems geriau daugiau instrumentalo akustiniuose koncertuose turėti, nes labai jau sausai skamba vien gitara ir būgnai, bet.. Nom nom nom <3

Džiaugiuosi, kad buvau, patiko iš tiesų ir smagu buvo. Kaip visada "Muzikos rūsys" buvo pilnas. Ką tie 10 Lt už atrakciją pasijusti kaip šprotų skardinėj grojant seniai pamėgtai grupei? O kai dar ne viena ėjau...

Mmmmm <3

I Užduoties apibendrinimas.

Maniau bus kas nors kitokio, bet ir toks užduoties apie sakinukų užbaigimą abibendrinimas man patiko.

Visų pirma šiek tiek teorijos apie laisvę iš visos Erich Fromm teorijos.

Pagal E. Fromm teoriją pagrindinės jos idėjos yra egzistenciniai klausimai tokie kaip: 1) Gyvenimas ir mirtis, 2) Vienatvės suvokimas, 3)Noras save realizuoti.

Su laisve susiję sunkumai kyla iš egzistencinio nerimo, kuris apima: vienišumą, menkavertiškumą ir susvetimėjimą.

Laisvės siekimas žmogui sukelia įtampą. Fromm teorija nusako 2 galimybes kada žmogus atsisako laisvės:

1. norėdamas paklusti (mazochizmas). Žmogus atsisako savo laisvės, paklusdamas. Žmona pasirenka vyrą, kuris ją muša.
2. norėdamas vadovauti (sadizmas). Žmogus atsisako laisvės, kad vadovautų. Žmona pasirenka vyrą, kuris nėra tvirto charakterio, toks... po padu laikomas.

P.S. Fromm'as daug psichologinių terminų vartotojo ne tai kaip dabar mums įprasta. :)

O dabar artėjame prie sakinukų dalies.
Per meilę labiausiai atsispindi laisvės siekimas. Šiam siekiui patenkinti reikalinga socializacija -  bendravimas. Erich Fromm teigia, kad žmogus laisvės siekia sąveikaudamas su aplinkiniais, susijungdamas su jais. Jo teorijoje akcentuojamas laisvės nevaržymas. Tačiau čia reikėtų sustoti trumpam.

Pirmiausia, meilė. Kaip jau minėta, laisvė parodoma per meilę, tad reikėtų pasižiūrėti kokia yra meilė DABAR. Kaip ji vaizduojama? Koks požiūris apie ją kišamas žmogui dabar. XXI amžiuje. 

Ir ką mes matome? Kaupimo, rinkos principais rodoma, vartotojiška meilė. Kitaip tariant -  meilė yra prekė, kurią mes bandome parduoti. Tokia meilė smarkiai skiriasi nuo tos, apie kurią kalbą E.Fromm.

Tai štai panagrinėjus sakinius, kolegė parašė tokį atsiliepimą:

Produktyvaus tipo asmenybė, kuri geba kurti, mylėti, tačiau būdingas "šaknų" poreikis - baimė būti vienam, izoliuotam, atskirtam. Laisvės siekiama dėl vienišumo. Išvada galėtų būti tokia: žmogus, kurio laisvė siejama su prisirišimu prie kito asmens, vadinasi noru paklusi.

Sutinku. Nė vienoje gyvenimo situacijoje nesijaučiu pakankamai komfortiškai būdama viena. Kai kas nors yra šalia - draugė, vaikinas, draugas ar dar kas man žymiai ramiau, saugiau ir smagiau. :)

Asmenybės savęs vertinimas.

20 "random" tvarka parašytų savybių:

• komunikabilumas
• švelnumas
• ryžtingumas
• santūrumas
• žavingumas
• išdidumas
• abicingumas
• gerumas
• energingumas
• atkaklumas
• jautrumas
• kuklumas
• darbštumas
• kantrumas
• nuoširdumas
• mandagumas
• savikritiškumas
• tvarkingumas
• principingumas
• kompetetingumas

1. Idealusis AŠ - tai toks Aš vaizdas, kokiu mes norime matyti save.
2. Realusis AŠ - toks Aš, kuris yra dabar
3. Parodomasis AŠ - toks Aš, kokį parodome aplinkiniams.

Kiekvienai iš 3 AŠ vaizdo kategorijų surikiuojamos išvardytos 20 savybių prioriteto tvarka ir braižomas grafikas. Idealiojo aš vaizdo grafikas - nuosekliai kylanti kreivė, o kiti 2 AŠ vaizdai žymimi pagal Idealujį aš.

Kreivės parodo kiek mūsų skirtingi Aš vaizdai yra nutolę vienas nuo  kito, kokie mūsų prioritetai, kur reiktų kreipti asmenybę, kad ji artėtų prie idealaus AŠ.

Mano kreivė gavosi tokia. Kadangi darbą darėme seminaro metu, per daug laiko galvoti ir sudėlioti prioritetams neturėjome. Ilgiau pamąsčius kreivės būtų kitokios. Kitas savybes kelčiau pirmu numeriu, manau. Ir iš tiesų daug kas priklauso nuo asmens nusiteikimo, kai rikiuoja tokius prioritetus.

 Džiugu, kad kai kurie prioritetai sutapo:
6. energingumas realusis + parodomasis
9. mandagumas realusis + idealusis
11. santūrumas idealusis + parodomasis
14. principingumas realusis + parodomasis
19. kompetetingumas idealusis + realusis

Kaip matyti - niekur nesutapo visi 3 aš vaizdzai. Kia kur mažai tesiskyrė priotetas - 1-2 vietomis. Yra kur tobulėti :)

II Užduoties tikslai ir vertinimas. Ojej.

Šiandien paaiškėjo ANTROSIOS užduoties tikslas. Kaip turėčiau jaustis? Prirašiusi nesąmonių? Ar bandanti gana bendrai prisimesti veiklas? Gal nevisai gerai paaiškinta užduotis buvo, gal kitoks mąstymas mano? 

Pabandykite patys parašyti ką nuveiktumėte per likusius gyventi vienerius metus ir paanalizuokite save.

Atsakykite sau:

1. Kas šiuo momentu yra svarbiausi 3 dalykai iš to kas buvo parašyta?
2. Ko reikia, kad būtų pradėti daryti šie dalykai?
3. Iš kur žinome, kad liko metai?

Dauguma pirmiausia įvardyja malonumus. Tokiu atveju yra taip: malonumui skiriame per mažai laiko todėl jis iškeliamas į pirmą vietą. Grupėje buvo parašiusių "mesti mokslus/ darbą" ir panašių, kas reiškia, kad tai nėra tų asmenų pagrindinis dalykas, nėra jų tikslas. Jie nemato savęs šioje srityje. Ir derėtų susimąstyti kodėl tai yra, kur save matytų. Savirealizacijos reiktų ieškoti veikloje, kuri patinka.

Užduotis buvo skirta suvokti laiko riboms. Kurio nėra neaišku kiek, tad gyvenimo tikslai turi būti aiškiai iškelti, gyvenimas nebūtų švaistomas veltui. Tai pat užduotis turėtų padėti atskleisti poreikius ir norus, kas turi būti daroma, kad būtų pradėta tais tikslais gyventi.

Iš tiesų paskaičius mano interpretaciją galima teigti, kad aš neturiu gyvenimo tikslų ir tas būtų tiesa, kitas dalykas - užduotis man pasirodė labai neapibrėžta, per daug plaukianti ir ja, mano manymu, laiko planavimas ir tikslų kėlimas negali būti parodytas, juk metai laiko nėra tiek daug, ypač laiko ir pastangų reikalaujantiems tikslams siekti. Sakykime, jei kalba eitų apie kokių 5 metų laikotarpį, būčiau rašiusi tokius dalykus kaip psichologijos studijų baigimas, menų srities studijos, kažkokie nauji įgūdžiai, pabandymai. Taip, tokiu atveju realiau yra kelti tikslus. Juk dauguma jų yra ilgalaikiai, jų nepasiekiame per dieną ar dvi dienas.

Metai laiko, žinoma, visi surašė malonumus. apie kokį dar saviaktualizacijos siekimą per per metus laiko gali būti kalba?

Ne iki galo išbaigta užduotis. ne iki galo paaiškinta, neparodanti tikrosios asmens krypties. 

Užduotis II.

Žmonės nemėgsta ilgų postų. Suskaidžiau. Taigi.

Bandau įsivaizduoti save išgirstant žinią apie man likusius gyventi metus. Reiktų pažymėti, kad su ligoninėm neesu susidūrusi, tad bus gryna interpretacija kaip ten viskas atrodo, be to, toks siužetas pirmiausia man šovė į galvą, nors jam alternatyva galėtų būti kokia nors nesustabdoma gamtos katastrofa [kad va ir visų šnekėta pasaulio pabaiga], tad... nė nežinau kokiu būdu čia apžvelgti. Gal tebunie su liga. Bent kažkiek.

Taigi, pirmiausia atsiranda vaizdas prieš akis - palata, su balta ir melsva vyraujančiom spalvom, sėdžiu baltoje patalynėje, šalia kelios seselės ir daktaras sakantis naujieną, žinoma, su prieš tai daug pilstymų iš tuščio į kiaurą, kad taip žiauriai neskambėtų diagnozė. Pirmiausia, kas man šauna galvon - panika. Baisingai didelė panika ką dabar daryti. Atrodo šokčiau ir griebčiaus visko iš eilės. Bijau mirties, nenoriu mirti. Neįsivaizduoju ką galėčiau daryti šiuo momentu. Pirmom dienom gal nieko nenorėčiau, laukčiau savo galo, ar net bandyčiau ji pati pasidaryti. Nežinau, tačiau iš kitos pusės žiūrint, manau, kad bandyčiau viską. Šokčiau parašiutu, skrisčiau lėktuvu, gal net žmogų nudėčiau, pabandyčiau narkotikų, nusigerčiau, nusirūkyčiau, prasiloščiau, pabandyčiau grupinį, orgiją ar dar bala žino ką. Taip, visų pirma degraduočiau grubiai tariant. Kelionės? Žinoma, dekime viskam žalią šviesą.

Iš tiesų tik taip atrodo. Nežinau kiek iš tikro padaryčiau visko. Juk kai planuoji kažką atrodo, kad ir tą ir kitą nuveiksi, o juk būna, kad nieko nebenori, guli lovoje ir nori, kad visi dingtų. Ir.... žmogus nėra tiek pajėgus kad patirtų visiškai viską, tuo labiau per metus. O ir nuostatos. Jos tikrai veiktų. Parašiau visas tas orgijas, lėbavimus. O kaip iš tiesų? Greičiausiai mano moralės normos to neleistų. Atsirastų konfliktas tarp noro patirti ir nuostatų. Greičiausiai laimėtų nuostatos. Tiesiog dabar kelčiau sau didelius lūkesčius, nes neesu toje situacijoje, ir jų nepateisinčiau dalies tai tikrai. Kitas dalykas -  liga? Kokia ji? Gal būčiau neįgali kažkam ar dar ką?

Giliai kapstau gal, bet įtariu, kad mano atsakymas savo išsamumu bent jau dėstytojos nežavės, jau vien todėl, kad ji greičiausiai tikis, kad rašysim smulkiai kiekvieną veiklą, o aš taip negaliu. Negaliu pasakyti to ko nežinau, prognozuoti net savo veiksmų kai aplinkybių yra per daug.

Užduotis I.

Asmenybės teorijų seminarų dėstytoja davė dvi užduotis. Pirmoji - užbaigti sakinius... Ilgai negalvojus. Antroji - parašyti ką darytume per vienerius likusius gyventi metus.

Nusprendžiau pasidalinti:

• Man artimumas tai kai šalia yra žmogus, su kuriuo galiu dalintis šiluma ir gyvenimu
• Kad artimi santykiai būtų sėkmingi, būtina suprasti kitą ir jaustis suprastu, saugiu ir reikalingu
• Artimuosiuose santykiuose labiausiai bijau išsiskyrimo
• Kai artimi santykiai išsikvepia, aš paprastai kaltinu save, ieškau priežasčių pirmiausia savyje, savo veiksmuose; jaučių tuštumą, tarsi netekusi dalies savęs.
• Mano neigiama nuostata į artimus santykius atsirado prieš 2 metus ir man sunku pasitikėji naujais žmonėmis.
• Viena iš priežasčių, dėl kurios man būtina, kad kas nors būtų šalia, yra saugumo jausmas, motyvacijos veikti bei pasitikėjimo kėlimas.
• Nerealu tikėjis, kad artimi santykiai būna idealūs.
• Man ištikimybė reiškia nuoširdų visišką atsidavimą Savo Žmogui, pasitikėjimo ženklą.
• Aš paskatinau artimą žmogų tobulėti tuo, kad yra dalykų, kuriuos reikia baigti ir karto nelaukiant tinkamų aplinkybių.
• Man artimas žmogus mane paskatino tobulėti tuo, kad išmokė tikėti, kad net mažiausi dalykai teikia begalinę laimę ir kartais nieko nereikia, kad būtų gera abiems.

Iš tiesų šie sakiniai man buvo skaudūs. Jautriai sureagavau į kiekvieną jų. Lindo lauk įvairios prisiminimų nuotrupos, nuoskaudos, taip pat ir laimingos akimirkos apie buvusį. Frazė "Artimas žmogus" man nesiasociavo nei su jokiais namiškiais, draugais, o su buvusiu. Su vienu labiausiai mylėtu. Ne pirmu, ne paskutiniu... Įdomu, ar taip turi būti?

Keistai jaučiuosi dabar. Kažkokia suglumus, sunerimus, išmušta iš vėžių. Maniau, per 2 metus pamiršau, atslūgau, o dabar...

Keista...