Asmenybės teorijų seminarų dėstytoja davė dvi užduotis. Pirmoji - užbaigti sakinius... Ilgai negalvojus. Antroji - parašyti ką darytume per vienerius likusius gyventi metus.
Nusprendžiau pasidalinti:
- Man artimumas tai kai šalia yra žmogus, su kuriuo galiu dalintis šiluma ir gyvenimu
- Kad artimi santykiai būtų sėkmingi, būtina suprasti kitą ir jaustis suprastu, saugiu ir reikalingu
- Artimuosiuose santykiuose labiausiai bijau išsiskyrimo
- Kai artimi santykiai išsikvepia, aš paprastai kaltinu save, ieškau priežasčių pirmiausia savyje, savo veiksmuose; jaučių tuštumą, tarsi netekusi dalies savęs.
- Mano neigiama nuostata į artimus santykius atsirado prieš 2 metus ir man sunku pasitikėji naujais žmonėmis.
- Viena iš priežasčių, dėl kurios man būtina, kad kas nors būtų šalia, yra saugumo jausmas, motyvacijos veikti bei pasitikėjimo kėlimas.
- Nerealu tikėjis, kad artimi santykiai būna idealūs.
- Man ištikimybė reiškia nuoširdų visišką atsidavimą Savo Žmogui, pasitikėjimo ženklą.
- Aš paskatinau artimą žmogų tobulėti tuo, kad yra dalykų, kuriuos reikia baigti ir karto nelaukiant tinkamų aplinkybių.
- Man artimas žmogus mane paskatino tobulėti tuo, kad išmokė tikėti, kad net mažiausi dalykai teikia begalinę laimę ir kartais nieko nereikia, kad būtų gera abiems.
Iš tiesų šie sakiniai man buvo skaudūs. Jautriai sureagavau į kiekvieną jų. Lindo lauk įvairios prisiminimų nuotrupos, nuoskaudos, taip pat ir laimingos akimirkos apie buvusį. Frazė "Artimas žmogus" man nesiasociavo nei su jokiais namiškiais, draugais, o su buvusiu. Su vienu labiausiai mylėtu. Ne pirmu, ne paskutiniu... Įdomu, ar taip turi būti?
Keistai jaučiuosi dabar. Kažkokia suglumus, sunerimus, išmušta iš vėžių. Maniau, per 2 metus pamiršau, atslūgau, o dabar...
Keista...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą