***

O kartais tiesiog nebežinai kas vyksta - pyksti, liūdi, susitaikai netgi su esama situacija, su tuo, kad neesi TAS vienintelis žmogutis kažkam ir staiga viskas pasikeičia...

Vakar buvo blogai, vakar buvo skaudu, liūdna. Guli lovoje, pradedi kalbėtis... apie viską, ir staiga tau pasako, kad nežino žmogus kaip ir kas, kad nežino kam aš jam, kad išvis nieko nežino ir... ir nusuka nugarą. Viskas aišku be jokių aiškinimų iš tokių žodžių, greitai suvoki kam tu tam žmogui esi, kokia tavo vieta jo pasauly. Kas tada belieka – gerklę gniaužiantį liūdesį nuryji, išlipi iš lovos, greitai apsirengi, ir dar greičiau išeini palikdama Jį gulėti. Nebeeini į savo barako „apartamentus“ nes ten per daug snukių – kambariokės, kuri savo buvimu erzina, ir jos draugių. Nesinori, kad kažkas matytų tas pirmąsias reakcijas kaip čia tau šūdinai yra, kaip skaudu. Tiesiog eini į balkoną, susiveiki cigarečių ir sėdi šalty su marškinėliais, ašarom, kurios vis rieda upeliu ir rūkai. Tokiais atvejais baisiai norisi paguodos, tikiesi, kad ateis gal kaltininkas ir pasikeis kas nors, bet taip būna tik filmuose. Iš tiesų – filmai per daug sugadina žmogaus tikėjimą ir realybę.

Barake sunku nuslėpti kas vyksta, o dar sunkiau rasti kamputį, kuriame busi vienas su savo problemom ir liūdesiais... Parašai paskambinti arčiausiai gyvenančiam pažįstamam, kad būtų kam pasipasakoti. Dievuliau, kiek aš vakar verkiau... Geriausia nevilties apimta pokalbio dalis:

-        - ­Tai ateisiu tuoj, pasitiksiu, pasikalbėsim.

-        - Gerai, paimk ta bonkę ir einam taškyt, man px.

Taip ir praėjo mano vakaras su buteliu Martinio, Sprite ir citrina, draugu ir Futurama.

Šįvakar ateina SMS – „Vis dar pyksti? :)“ Ne nu... Žmogus atėjo atsiprašyti. Gailiuosi, kad nemoku pykti ilgai, kad atleidžiu. Man jis patinka, man su juo gera, tik man baisu. Kam aš jam iš tiesų, kada aš galėsiu būti ramesnė?