Dar karta pradėsiu tais pačiais žodžiais kuriais jau ne kartą pradedu – niekada negali žinoti. Tai gi šį kartą tiesiog paaiškinimas toks – ne visada reikia laikytis savo principų, kaip dažnai darau, ne visada reikia bandyti laimėti, kartai būtinas ir pralaimėjimas interesų kovoje. Kalbu apie Teisininkiūkštį. Aišku, galėjau imti ir toliau tylėti, pykti ir panašiai, bet. Blemba, žmonės, negi pyksim visada ant visų. Taip, žodis ne žvirblis – nuoskauda dar ilgai liks, gal net neišnyks, bet tiesiog duodi antrą progą. Kvailutė? Gal. Tiesiog taip, manau reikia.

Vat tau ir sugrįšk iš Vilniaus savaitgaliui: kaip senais laikais su drauge nuėjom nusipirkome vyno, už 8 lt berods, ne rašalas ir visai skanus. pavadinimo nepamenu, kažkoks baltas pusiau saldus. Ai ką čia dabar – gerai suėjo ir tiek :D Tai va – nukeliavome už kultūros namų, atsisėdome ant laiptelių ir prisimindamos senus laikus sutaškėm visą tą butelį. Be jokių stiklinaičių ir panašiai. Ha ha. Dieve, kaip seniai tai darėm. Beje kamščiatraukiu naudojaus irgi po n laiko :D. Dar gavom progą nueiti į miestelio šokius. Juokas ima. Paskutinį kartą ten buvau prieš kokius 4 metus. Keista buvo. Iš tiesų tai gerai turėti draugų, kurie nemokamai praveda pro tarnybinį įėjimą į „dk“. Žodžiu kai neplanavom tai ir apsirengusios abi „Home style“ po paltais. Tad to vakaro frazė – „Aš iš Vilniaus, manęs čia niekas nepažįsta“.

Dar iš smagiųjų reikaliukų – naktiniai pašnekesiai. Be galo patinka. Iš tiesų taip smagu kalbėtis lovoje, tamsoje, apie viską ir kartu bet ką. Negaliu apsakyti to jausmo, jis kažkoks nepaprastas iki to momento kai pradedi snausti jau ir nusivapėti.

Žodžiu, savaitgalis malonus, tačiau aš vėl prie mokslų neprisėdau.

Gero vakaro ;)