Buvo...

Trečia nakties. Kiurksau duše po drungno vandens srove. Jis teška, varva, apkabina mano kūną ir... Dingsta. Jo vietoje atsiranda nauja srovė, o aš... O aš vi sta pati. Nuoga... Prieš vandens tėkmę, prieš laiko tėkmę, pati prieš save. Tik meluojanti. Sau, žinoma, ne kam kitam. Nuoga kūnu, bet ne siela pati sau. Dar prieš kelias dešimtis minučių mane linksmoji kompanija tempėsi į Frančesko kambarį, kad pasakytų: „Štai tu jai patikai, ateik su mumis pasiausti. She likes you, come back to the kitchen party, bring some friends. They are wolcome here. Let‘s go.“ Dar prieš kokią valandą buvo Beer pong‘as, daug cigarečių ir muzika, bet...

Ne apie tai visa istorija. Trumputė, naivi ir TOKIA saulėta, o kartu apniūkusi ji ne apie tai... O apie mane. Tiesiog mane ir mano nesėkmingą sėkmę.

Dar prieš kelias valandas uosčiau Jo dovanotą gėlę mėgaudamasi jos saldžiu, pavasarišku kvapu. Tą pačią akimirką glosčiau jos žiedą galvodama apie Jį, stebėjausi kaip ilgai geltona kaip saulė tulpelė nevysta, o tik žydi, kaip prasprogsta pumpurėlis mažas šalia jos ir...

Sekančią valandą jau tupėjau tarpdury ašarotu veidu, nuo kurio bėgo makiažas tarsi liūtyje stovint, kaip akvarlė palieta vandeniu, gniauždama rankos žietuvėlį ir pakelį cigarečių. Skaudėjo širdį. Visada skauda kai kas nors tavyje rimto vyksta. Skaudėjo šį kartą. Jokių įsipareigojimų nieko, tiesiog... skaudėjo būti nebereikalinga tam, kas po ilgo laiko sukėlė visavertiškumo jausmą, kas leido pasijusti laiminga, reikalinga... „Būkime draugais.“ Draugai nesibučiuoja lifte, nakvodami, stotelėje laukdami paskutinio autobuso, jie... jie tiesiog taip nedaro. Jie arba būna arba ne.

Gėlę sulaužyti išmesti, kontaktus ištrinti ir užblokuoti, atkirsti keletu stipriu, akmeninių frazių ir likti išdidžiai. Taip, aš galiu, tačiau... Smasumas veda tolyn. Nepadariau to, nes... noriu dar. Niekada be kovos nieko neesu laimėjusi. Šis kartas kitoks? Nenumanau...

Man su juo tiesiog be protiškai gera...

buvo...

tikiuosi dar ir bus...