Keistas jausmas apima, kai atsisveikini su kažkuo, kas jau atgyveno savo... Kai meti lauk gėles. Atrodo, žmogaus, dovanojusio jas, nelieka nė kvapo... Kitą vertus taip ir yra... Tuščia spintelė, nukrauta dėžutėmis. Jos nebešildo geltonos tulpės žiedelis. Aišku, viskas turi pradžią ir pabaigą, bet... taip norisi. Gal to dėl nemėgstu to“šieno“, nes retai jo gaunu?
Keisti pasimatymai kartą per metus, šokiai iki nukritimo, pinigai iškeliaujantys vėjais, ir aš ta pati... Rodos, tuojau apsiverksi, bet kažkas neleidžia. Rodos, paimsi ir pasakysi viską, bet to nedarai. Kaip man nepatinka toks gyvenimas, bet... kitokio sunku rasti. Tiesiog, kaip sako "ne tas amžius", matyt. Studentas ne mokinukas, studentas neateina nedrąsiai prie merginos, nedraugauja, o eina prie reikalo. Tikriausia todėl nekenčiu studentų - pratę viską gauti iškarto. Taip ir nustoji bendrauti su vienu, antru, trečiu, dešimtu.
Ilgiuosi tikrumo, natūralumo švelnumo, naivaus tikėjimosi ir šviesių spalvų gyvenimo. Visai kaip tada – 16likos. Tada, kai į viską žiūri spindinčionis akimis, kai spinduliuoji laimę kai paima tave už rankos gražusis berniokas, kai...
Tiesiog... noriu atgal.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą